Kelionė aplink Baikalą

[Dragon]

į okupuotą Krymą dabar ? O kur solidarumas su ukrainiečiais ?

 

spėjome po Gruzijos dar aplankyti pamėgtus Ukrainos Krymo krantus... 

 

[Eccc]

Tai jeigu tavo zmona buvo neistikima su kokiu nors " berniuku " tai tu pasikabintum to "berniuko" foto ant saldytuvo,kad visada prisimintumet tai ir nebekartotumet praeities klaidu... Ar taip supratau ?

 Pagal mane tai siuksles reikia mesti i siuksline,o ne statyti ant pjedestalo.

Aišku, galima pamiršti, apsimesti, kad nieko nebuvo ir tikėtis, kad žmona toliau bus ištikima

[Eccc]

į okupuotą Krymą dabar ? O kur solidarumas su ukrainiečiais ?

 

spėjome po Gruzijos dar aplankyti pamėgtus Ukrainos Krymo krantus... 

Solidarumą, manau galima pademonstruoti važiuojant į Krymą per Ukrainą (ne per Kerčę keltu) . Kiek pasakojo ukrainiečiai, daug kas iš dabartinės valdžios turi vilas Kryme, ten vasaromis gyvena ir nesiproblemina. Gal pas mus šio paveikslo dažai patirštinami? Kaip bebūtų, Kaukazas sekančiais metais, Krymas, grįžtant per Ukrainą (jei tai realu) dar po metų, o šiemet http://www.4x4forum.lt/index.php?/topic/45066-vidurin%C4%97-azija/

Redagavo Balandžio 20, 2017 Eccc

[Rojer07]

į okupuotą Krymą dabar ? O kur solidarumas su ukrainiečiais ?

 

spėjome po Gruzijos dar aplankyti pamėgtus Ukrainos Krymo krantus... 

 

gruzia2013-4x4safari-1039.jpg

Bgggg:)

[Dragon]

Ecccm su krymiečiais džipiorais nuo 2006 metų bendrauju per forumus ir gyvai... jei reiks pagalbos, parekomenduosiu į ką kreiptis

Tada po Karabi kalnų (kur buvo bandomas lunochodas prieš startą į mėnulį)  jie ir užkrėtė mane važinėjimu kalnais, o Jacekas (PL) pasiūlė kartu su Saško (UA) ir Nikolajomi (BY) organizuoti tarptautinį Kordoną Karpatuose, ką 2007ais ir įgyvendinome. Smagu prisiminti, 10 metų jubiliejus jau  

 

[Eccc]

Ecccm su krymiečiais džipiorais nuo 2006 metų bendrauju per forumus ir gyvai... jei reiks pagalbos, parekomenduosiu į ką kreiptis

Tada po Karabi kalnų (kur buvo bandomas lunochodas prieš startą į mėnulį)  jie ir užkrėtė mane važinėjimu kalnais, o Jacekas (PL) pasiūlė kartu su Saško (UA) ir Nikolajomi (BY) organizuoti tarptautinį Kordoną Karpatuose, ką 2007ais ir įgyvendinome. Smagu prisiminti, 10 metų jubiliejus jau

 

2044_1156926249.jpg

Jei jau užsikrėtęs kalnais, gal varom į Pamyrą? Pamyro traktu pravažiuosim, mano išvažiavimo tikimybė 95%

[Eccc]

Baikala pamatyti jau senai knibzda mintis vietiniai kviecia sedam vazuojam bus gerai, bet kelione iki jo pffff sukvezimiai ir tt, ojoi mazai vilioja, o dar kelione atgal. Yra keliu kaip technika iki ten dagabenti ir paprastesniu budu, bet tada jau tikslai turetu buti ambicingesni. Siai dienai kas del keliones po Rusija jei kolektyvas susirinktu tikrai vaziuociau iki Krimo, o gal net ir Abhazija Cecenija uzsukti butu idomu. Krimas yra masiskai atstatomas tvarkomas viskas kaip ant mieliu, todel vertetu aplankyti ir pamatyti ta sena Kryma. Praitais metais draugai aplanke pasidalino nuotraukom tikrai verta, laukiniai plezai, bekeles, kalnai, o kokie miestai, reik tik tinkamos komandos.

Reiketu zemelapio interktyvaus 4x4formum kur galetume sudeti taskus kas ka aplankes su nedideliu aprasymu kur vertetu uzsukti arba sustoti, kavines poilsio vietos ir tt. M7 maisiau daug metu ir zinau kur geros vietos papietauti, issimaudyti ir atsigaivinti, pernakvoti.

Kelionė tolima atrodo kol nevažiavai. Iš tiesų - nieko baisaus ir nuobodaus

[Eccc]

Po kelionės aplink Baikalą praėjo jau daugiau nei metai, laiko sietas atsijojo nelabai įspūdingus įspūdžius, prisiminimus, kurių gal ir neverta prisiminti, manau pats laikas griebtis plunksnos, kad tas sietas neatsijotų per daug. Pasistengsiu, kad aprašymas nebūtų nuobodžiai dienoraštinis.

Kelionės pirmas įspūdis buvo pati kelionė Rusijos keliais bei parduotuvių lentynos. Kadangi Baikalą norėjome pasiekti kuo greičiau, apart kelių bei parduotuvių nieko nelankėme, ekskursijų nedarėme, varėme kiek patys pajėgėme ir kiek leido mūsų plieno žirgai.

 

Rusija. Kelionė į rytus

 

Taigi, kirtus sieną prasidėjo susikurtų stereotipų laužymas ir mitų griovimas. 1. Keliai Rusijoje geri, bent federalinės trasos tai tikrai nesiskiria nuo Lietuvos kelių kokybės, o vietomis ir geresni.

Remontuojamų ar remontuotinų kelių yra kokie 5 nuošimčiai, aišku, atsakau tik už tą maršrutą, kuriuo važiavome.

 

 

Remontuojami keliai yra pakankamai kokybiškai, kiek mačiau su armavimo tinklais ir storais skaldos sluoksniais. Už Maskvos turbūt prasideda jų juodžemio juosta, ten kelius darant tokį juodą juodžemį į šonus sustumia, mūsų ūkininkams tik pavydėt

 

 

Laukuose, beje toks pat juodžemis. Tęsiant ūkininkų temą, jei važiuojant iki Maskvos užsėtą ar kitaip apdirbamą lauką mačiau kur ne kur, tai už Maskvos į rytus nė vieno dirvonuojamo lauko jau nebemačiau. Gražiausiai atrodo saulėgrąžų laukai

 

 

Taip pat pasirodė labai keista, kad keliuose nėra policijos, per visą kelionę mes kelių policininkus matėme vos kelis kartus, užtat greičio matuoklių ..... daug kartų daugiau nei pas mus, tikriausiai tai kovos su kelių policininkų kyšininkavimu pasekmė. Ypač radarų gausa pasižymi Totorijos respublika. Radarų yra visokiausių. Taip pat šaudo iš nežymėtų automobilių, labai daug kamerų ant miestų įvažiavimų – išvažiavimų. Šioje vietoje rusai mus lenkia, ar tai gerai ar ne – manau ne, bet koks sekimas man nepatinka, bet gal ten kitaip negalima. Dar labai patiko ir keista pasirodė, fūristai ten pasidarė kultūringi! Prisivijus fūrą labai dažnai jos vairuotojas parodys trumpą posūkį į dešinę ir pasitrauks leisdamas lenkti. Matyt tai kelionių į vakarus pasekmė, nes prieš kokių penkiolika metų šiuo atveju padėtis buvo tragiška.

Pastebėjau dar tokį dalyką – autonominėse respublikose, pvz. Totorija, Kalmykija, Baškirija, gyvenvietės žymiai tvarkingesnės, namai spalvingesni nei Rusijoje. Dar patiko, kad tose autonominėse respublikose kelių ženklai užrašyti mažiausiai dviem kalbomis, pirmiausia vietine, tos respublikos kalba, žemiau rusiškai, o kai kur dar ir angliškai

 

 

Važiuojant per Uralą teko apsistoti Zlatouste techniniais klausimais, ten susipažinome su labai gerais žmonėmis, VMato pažįstamais. Mums aprodė miestą, pravedė ne profesionalią – šabloninę o gyvą ekskursiją. Prie Zlatousto nakvynei apsistojome beržų miške. Koks tai miškas! Tik jame supratau kodėl rusai taip apdainuoja beržynus ir beržą laiko savo tautiniu medžiu. Kaip kokioje pasakoje pabuvojau – vieni beržai, miškas šviesus, žolė aukšta, bet reta, o iš jos šen bei ten raudonikiai kyšo. Raudonikį pamatysi tik priėjęs arti, iš trijų metrų jau jų per aukštą žolę iš toliau nesimato.

 

 

Išvažiavę iš Zlatousto ne už ilgo išvažiavome iš Europos ir įvažiavome į Aziją. Reikia atkreipti dėmesį, kad vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo žalia korta galioja tik Europinėje žemyno dalyje, Azijoje draudimas jau nebesaugos, reikėtų apsidrausti iš naujo, bet, kadangi mes drąsūs ir to daryti niekas nevertė, dėl to galvos nesukome

 

 

Čeliabinske pagaliau nusipirkau ilgai ieškoto tepaliuko Idemitsu Zepro Diesel 5W40, apsiraminau, nes neturėjau tepalo keitimui, o pirkti popsinį, t.y. išreklamuotą tepalą Rusijoje, yra kaip rusiška ruletė, tik būgne ne vienas šovinys, o kas antras

 

            

 

Už Čeliabinsko prasideda ruožas šlapių, pelkėtų lygumų. Žemė – pats juodžiausias juodžemis, bet ten nieko nesėjama, žemė nedirbama, gruntinio vandens lygis beveik sutampa su žemės lygiu.

 

 

Užtat ten auga labai graži piktžolė – karčiuotieji miežiai, pamaniau grįžtant reikėtų alpinariumo pagražinimui atsivežti, bet važiavome kitu keliu, dar ir skubėjome, taigi šio augalo geografijos nepraplėtėme

 

 

Nusukę nuo plento pravažiavome per vieną kaimą, namai tragiški, kaip ten žmonės žiemas pragyvena, neįsivaizduoju. Žiemos ten šaltos, ir lapkrityje jau sniegas po kojomis girgždėti pradeda. Kaimas panašus į mūsiškį Didžiasalį, kur išgrūsdavo girtuoklius, ten, panašu, padėtis ta pati.

 

 

Už Uralo pakelės aikštelėse yra labai didelis gėris – estakados. Estakados tvirtos, kad sunkvežimį ar vilkiką išlaikytų. Rusijos sunkvežimių, o ir lengvųjų automobilių vairuotojai yra taip pat ir mechanikai, paprastiems remontams pinigų nešvaisto, susitvarko patys. O gal ir ne dėl pinigų o dėl beišeitinės padėties , iki serviso nepavažiuosi porą ar net kelis šimtus km.

Mes taip pat kažkiek mechanikai ir kelis kartus naudojomės tuo patogumu

 

 

Pralinksmino Rusijos autopramonė, vis dar gamina visureigius, kuriais važinėjau dar tarnaudamas kariuomenėje, ir tuomet jie jau nebuvo nauji . Nors iš kitos pusės Land Roveris Defus taip pat iki to lako gamino . Kaip bebūtų senieji UAZ'ai tarp bekelininkų vertinami už pravažumą, kuris, kaip jie sako, žymiai geresnis už naujųjų UAZ Patriot'ų

 

 

Mūsų kelionės metu vyko priešrinkiminė karštinė, labai prajuokino vienas plakatas. Dabar Rusijoje kapitalizmas, ir, mano nuomone, kietesnis nei Lietuvoje, taigi, tuo naudojantis komunistai į valdžią lenda

 

 

Reikia pripažinti, kad lenda kūrybiškai

 

Kažkur netoli Kemerovo, stodami ir ieškodami vietos nakvynei sutikome vokiečių – olandų porelę su Defu (panelė olandė, vaikinas vokietis), taip pat ieškančių kur apsistoti. Mes juos pavadinome vaikais, jiems maždaug iki 25 metų. Pasirodo jie keliauja iš Vokietijos į Mongoliją! Neturi jokių bauginančių stereotipų, kuriais pritvinkę nemažai mūsų tautiečių, varo per Europą, Rusiją, iki Baikalo, ir toliau į pietus, į Ulan Batorą. Vakaras buvo linksmas – mes juos pavaišinome kuo turėjome, kas vynu, kas kuo stipriau, jie mums taip pat pasiūlė vaišę – parūkyti . Mes, kadangi morališkai subrendę ir tvirti, atsisakėme, bet vis vien buvo linksma dėl pasiūlymo, man niekada niekas tokių vaišių nesiūlė

 

 

Uodai, uodų kur balos daug, ir jie didesni už mūsiškius, rudi. Tokį priplojęs jautiesi kaip sumedžiojęs, jie be kraujo siurbimo užkemša radiatorius, čia pastebėjau Disco3 radiatorių grotelių privalumą – jos staigiai keičia oro kryptį nukreipdamos jį į radiatorių, tokiu būdu dėl kinetinės perkrovos uodai nespėja kartu su oru ir ištykšta ant grotelių, o radiatorius pasilieka švarus.

 

 

Nuo Bratsko, didžiosios hidroelektrinės miesto nemaža dalis kelio ypatingai dulkėtas žvyrkelis su fūromis vežančiomis medieną ir paliekančiomis nepermatomą dulkių uodegą. Važiuoji per tas dulkes ir nežinai kada gi ją pavysi, matomumas ne daugiau nei 20m. Kartais važioja ne viena o kelios viena paskui kitą. Tokias aplenkęs jautiesi kaip žygdarbį padaręs.

Bet ir ten jau kloja asfaltą, manau negerai daro, reikėtų išsaugoti šį istorinį šalies paveldą

 

 

Taip pat patiko kaip įrengtos pervažos, be šlakbaumo dar pasikelia galingas metalinis užtvaras, kad koks durnelis nesugalvotų to šlakbaumo apvažiuoti. Taip padaryta, pasirodo, ne dėl to, kad ten durnelių daug, su siekiu juos apsaugoti, o dėl to, kad avarija magistraliniame geležinkelyje yra laaabai nuostolinga dėl po to būsimų prastovų, o tai viena iš priemonių tų avarijų išvengti. Jei koks kelių gaidelis sudaužys savo laužą į tokį užtvarą – nieko tokio, svarbu, kad traukinys nebus sustabdytas ir nenukentės nekalti. Reikia tokių ir Lietuvoje, ypač prie Lentvario pervažos

 

 

 

 

Baikalas. Pradžia

 

Norint apvažiuoti Baikalą šiuo metų laiku, kelias nuo Severabaikalsko yra vienintelis teisingas sprendimas, mat tuomet yra sausa, yra gaisrui pavojinga padėtis, tuomet gamtos apsauga neįleidžia į draustinį. Kadangi dauguma važiuoja iš pietinės pusės, ten užkarda. Iš šiaurinės pusės niekas nesaugo, įvažiavimas laisvas, o išvažiuoti, aišku, neuždraus.

Baikalas! - graži, švari gėlo vandens jūra. Ne, ne ežeras o jūra, kurios vandenį galima laisvai gerti. Apėmė keistas jausmas, sakyčiau džiaugsmo, susižavėjimo ir pagarbos mišinys, kuriame pagarbos dalis buvo didesnė nei pusė. Pakrantė prie Severobaikalsko akmenuota vidutinio aštrumo akmenimis. Vėliau pagal akmenų nugludinimą sprendiau iš kokios pusės ten vėjai vyrauja. O Baikalo krantai labai skirtingi, kaip pamačiau vėliau.

Kalnus remia kažkokie sutvirtinimo ar kitos neaiškios paskirties statiniai labai priminė Chačepsutės šventyklą Egipte

 

 

 

 

Naujojo Uojano didvyris

 

Apsitvarkę pajudėjome link bekelės – į Naująjį Uojaną. Kalnų upės be vandens ten įprastas vaizdas.

 

 

Pasifotografavome Angaros fone, dar šen bei ten. Ir ką aš pamačiau Naujajame Uojane? Nustebino ir sužavėjo

 

 

Net prisiartinau, kad aiškiau būtų.

 

 

Be lietuvio rankos čia neapsieita, tikrai. Labai panašu į mokyklą statytą tarybiniais laikais, kuomet statė BAM'ą. Tuomet nemažai lietuvių dirbio šiuose kraštuose, tarp jų ir mano tėvas, su ZIL'u statybines medžiagas vežiojo. Aišku, už tokią kūrybą Lietuvoje tuomet išsiųstų į Sibirą ilgam, o mokyklą nugriautų, tačiau iki čia, tikriausiai, mūsų KGBistų akys nesiekė . Pamaniau, ką galvojo tas mūrininkas dėdamas plytas (iš kažkur gi gavo keletą geltonų), jo meilė ir patriotiškumo jausmas laisvai Lietuvai buvo tyri ir švarūs, neužteršti kažkokio naudos siekimo, ir kaip bebūtų toli, jis visgi rizikavo atsidurti dar toliau bei visokiomis problemomis artimiesiems.

Kažkodėl šovė mintis palyginti tą kovotoją prieš sistemą su šių laikų "kovotojais – patriotais".

 

 

Šlykštoka pasidarė, šie gi kovoja ne prieš o už sąjungą ir esamą sistemą, turėdami aiškų, materialų, tikslą, įmitusiais veidais ir visiškai niekuo nerizikuoja taip "kovodami" su pasipriešinti negalinčiais "priešais". O kokią naudą gavo tas mūrininkas, sumūrijęs Gedimino stulpus į gatvę atsuktoje mokyklos sienoje? Man jis – nežinomas Lietuvos – Naujojo Uojano didvyris, o vieta, manau lankytina lietuviams

 

 

 

110 km.

 

Į pavakarę nusigavome iki sekančio kelionės etapo, vieno iš techninių BAM'o statybos kelių, dar vadinamo 110 km. Pavažiavome kokių 100m per akmenis ir sustojome nakvynei. Man kaip nepratusiam tai buvo ne kelias o kažkoks alpinariumas, iš tos pirmos baimės užmiršau ir pakabą pakelti ir visus kitus Disco3 privalumus įjungti kopimui per akmenis .

 

 

Rytojaus rytą nuėjau patikrinti, kada gi tas akmenų ruožas baigsis, gal visai šalia? Kiek paėjęs, nusivyliau ir grįžau atgal – pabaiga neaišku kur . Toje vietoje mus dar aplenkė du UAZikai su kietos bekelės mėgėjais. Tie papasakojo, kad važiuoja nuo Čitos ir nė vieno ruožo keliu nebuvo pravažiavę, tik kiek reikėjo iki degalinių. Apsikeitėme kontaktais, palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir jų UAZikai lengvai nuropojo akmenimis, taip lengvai, kad Darekas užsidegė UAZ'o pirkimu .

Toliau mūsų kelias tęsėsi įspūdingo grožio laukinės gamtos vietomis, o gražu ten turbūt todėl, kad retas kas iki ten nuvažiuoti tegali.

 

 

Pats kelias dažnai sutapdavo su kalnų upės vaga, kai kur šiuo metų laiku sausa, o kai kur ne visai

 

 

Pietums buvome sustoję fantastiškoje vietoje – smulkių akmenukų pliaže prie Svetlaja upės. Aš tą vietą pavadinčiau dievo paliesta vieta. Nors temperatūra lauke buvo virš +30, upės tėkmės vėsa gaivino, nori atsigerti – prašau, pasisemk puodeliu iš upės ir gerk – puikiausias vanduo. Ir bendrai, ten labai ramu ir gera, vėliau su žmona gailėjomės, reikėjo ten ne pietums o bent dieną užsilikti ir paatostogauti. Mums vietiniai sakė, kad tuo keliu kartais pravažiuoja autobusas vežiojantis turistus, mes niekaip negalėjome suprasti, kaip jis ten gali pravažiuoti, ir mums pasisekė – mes jį pamatėme. Tai bortinis karinis 131 ZIL'as 6x6, kur vietoje krovinio sėdėjo tie turistai su įvairiaspalviais statybiniais šalmais, ir tam ZIL'ui šokinėjant per akmenis turistai juokingai šokčiojo viduje, kažkuo priminė pietų parką . Susimojavome, panašu, kad japonai

 

 

Pratęsiu kiek vėliau, visas turinys netelpa.

Dalis nuotraukų VMato

Redagavo Rugsėjo 23, 2017 Eccc

[rolandas044]

Laukiame tesinio!

Redagavo Rugsėjo 24, 2017 rolandas044

[Eccc]

Be akmenų toliau dar laukė balų ruožas, ne ypatingai baisus, tik turintis pavojų – po vandeniu esančius ir drumztame vandenyje nematomus akmenis. Aš ant vieno tokio užsiroviau, gerai, kad sulanksčiau apsaugą o ne traukę. Pagaliau pasiekėme kultinį 110 km. ženklą. užsifiksavome fotosesijos būdu, pakabinau ant jo raudoną termosinį puodelį su užrašu RESTA 2010 (trispalvės neturėjau). Vis nors koks ženklas, o gal kam bėdoje ir gyvenimą palengvins, Darekas ten paliko Lenkijos vėliavą.

 

 

 

Draustinis

 

Nors jau vakarojo, nusprendėme važiuoti toliau, nakvoti ten nesinorėjo, nes kur balos ten uodai, o mes jau buvome išlepinti beuodės užbaikalės taigos. Pasirodo, kad tas 110 km. ženklas yra toli gražu ne sunkaus kelio pabaiga, toliau buvo dar nemažai balų, teko net gervintis. Nakvynei apsistojome prie įvažiavimo į draustinį, šalia sugriuvusiu techninio BAM'o statybos tilto.

Ryte sutikome dar du vietinius su GAZ66, kaip vėliau paaiškėjo brakonierius, bet tuomet to nežinojome, pasirodė visai smagūs vyrukai, Darekui padėjo ištiesinti vakare sulenktą į akmenį balkį, mat turėjo 8kg. kūjį. Pasivaišinome bendrais pusryčiais, jie iškeliavo vienon pusėn, o mes susipažinę su draustinio taisyklėmis – kiton

Netoli nuo draustinio pakraščio yra pilka uola, nuo kurios atsiveria labai gražus vaizdas, bekraščiai toliai o žiūrint žemyn, matosi kažkieno nelaimės pėdsakai.

Sutikti vyrukai sakė, kad ta uola lyg kažkuo šventa, akmens įdubimuose buvo palikta degtukų, pinigėlių ar dar kokių smulkmenų. Palikome ir mes savo auką, maža ką .

Draustinyje švaru, nors keliu judėjimo beveik nėra, laikas nuo laiko pasitaiko aptverti nuo vėjo šiukšlių konteineriai, įdomu, kas kiek laiko jie tuštinami?

Prie pirmos brastos ber Barguziną mus sustabdė gamtos apsaugos vyrukai, teko palaukti valdžios, kol laukėme, kokių 20 min. kalbėjomės. Jie klausinėjo kaip pas mus gyvenama, mes klausinėjome jų. Iš jų sužinojome vieną iš dažnų gaisrų priežasčių – tai sausos audros, t.y. kai griaudžia, žaibuoja, o lietaus nėra. Vėliau patys tokį reiškinį stebėjome. Pasirodo jų miškai dega skirtingai – pušynai, eglynai ir kedrynai sudega taip, kad lieka tik medžių stiebai, visa kita išdega, ir šakos ir žemės danga. o maumedynai nudega tik viršuje, o likę medžių stiebai kitąmet atsigauna ir išleidžia naujus spyglius.

Įdėmiai klausinėjo, gal ką matėme miške, jie ir pasakė, kad tie mūsų sutikti vyrukai yra brakonieriai. Atvažiavo valdžia su keleiviniu GAZ'u 4x4 ir mus praleido, susidarė įspūdis, kad atvažiavo tik pasisveikinti.

Draustinyje ko nors labai įdomaus nematėme, išskyrus laisvai lakstančią ir miške besiganančią kaimenę arklių, matyt, jau akis buvome pripratinę prie gražių gamtos vaizdų, dėl to mažai kas bestebino. Dar kartą perbridome Barguziną, užkardoje susimokėjome už išvažiavimą ir pasukome link Buriatijos stepių. Pakeliui aplankėme vietinį karštų versmių kurortą. Nepatiko, todėl neužsilikome, labai jau tos karštos versmės smirda sieros vandeniliu, o ūkiškai – supuvusiais kiaušiniais. Aplink Baikalą karštų versmių yra daug, yra sukultūrintų, yra ir laukinių, jas visas išskiria iš aplinkos tas nelemtas kvapas .

 

Buriatijos stepės

 

Man, kaim nemačiusiam stepių paliko įspūdį. Kažkiek važiavome siauru, tiesiu asfaltuotu ir daug metų remonto nemačiusiu keliu. Man tas važiavimas priminė vaikystės laikų žaidimo automatą, gal pamenat šaldytuvą su vairu ir langu, kuriame sukosi trys būgnai su kelio juosta ir kliūtimis? Taigi, labai smagus važiavimas  su netikėtai iš šonų iššokanšiomis duobėmis ir krūmais. Kol važiavome keliu pasitaikydavo tiltai

Su Dareku žmonas erzinome aptarinėdami, važiuoti šiuo tiltu ar ne . Nevažiavome, juolab, kad upė išdžiūvusi, apvažiavome tiltą šalia, Kiek toliau privažiavome kitą tiltą, prie jo aptarinėti jau nebuvo ką

Upės dugnas ir paupys – smulkus gražus smėlis. Aišku ir pavojingas įklimpimui. Taip, galima važiuoti kažkiek km. į šoną link artimiausios brastos, bet prie upės ilsėjosi vietiniai vyrukai su Nissan Pajero, paklausėme, ar įmanomas pravažiavimas, iš pradžių aiškino, bet vėliau nusprendė pravesi. Iš tiesų paprasta, toje vietoje reikia važiuoti maždaug 20m nuo polių iš dešinės, ir labai svarbu – važiuoti kuo greičiau, smėlis klastingas. Taip mes paskui tą Padžeriką su pasitaškymais pralėkėme. Upė ten visai negili, vanduo apie 40 laipsnių, karštas, norint išsimaudyti ir nusiprausti, reikia paieškojus gilesnės vietos (~20cm) pasigilinti smėlyje dugną iki kokių 40cm. o galima suradus gilesnę vietą tiesiog maudytis kaip tai darė Dareko sūnus

Bebraidydamas upe supratau kas yra klampusis smėlis, net ir dideliu greičiu važiuojant ant jo pataikius – klimpimas garantuotas. Bjauriausia tai, kad užklimpus ištraukti būtų problema, upė nors visai negili, bet labai plati, nebūtų prie ko prisišišti, rištis prie polių negalima, ten pats klampumas. O jei ten mašina ant smėlio vandenyje pastovėtų kokią valandą, manau įgrimztų iki langų.

Kiek tolėliau pavažinėjome druskingo ežero pakrante, didelio įspūdžio nepaliko, bet ten gavosi gera nuotrauka

Paliko įspūdį kitkas, kai nusukome nuo kelio, truputį paklydome, stepėje juk galima važiuoti kur nori, jei pravažiuosi, taigi klaidžiodami tarp drėgnų klampių ir ilgų ruožų privažiavome kaimą, kas įdomu, kaimas prie kelio, tiksliau, namai iš abiejų pusių kelio, bet kelio iki kaimo nėra, pasibaigia kaimas, kelias taip pat pasibaigia, vėl važiuok kaip nori. Jau vakarojo, sustojome parduotuvėje šio bei to vakarienei nusipirkti. Per kokias 5 minutes susirinko pusė kaimo pažiūrėti, kas čia tokie atvažiavo, tikriausiai, jei nepaklysi, ten nenuvažiuosi. Taigi, kažkur Buriatijos stepėse, kaime, iki kurio net kelias neveda atsiskaityti kortele – jokių problemų, atsiskaitymas vyksta ne ilgiau nei Vilniuje. Ir dar- Kadangi Darekas mane šiuo bei tuo vaišino, o aš tuomet nieko neturėjau, parduotuvėje paklausiau, gal turi kokio vyno, ar ko stipriau, pardavėja atsakė, kad alkoholio neparduoda, pas juos blaivumo zona, va tep.

Iš ryto pasiremontavę vietiniame savitarnos servise pasukome link Buriatijos sostinės Ulan Udė

 

Buriatija – Rusijos budistų kraštas

 

Pakeliui sutikome lietuvį iš Utenos. Pasirodo, turi ten įmonę, verčiasi medienos gavyba ir prekyba. parduoda į Mongoliją, Kiniją. Papasakojo keletą įdomių dalykų, tarp jų apie dar vieną gaisrų atsiradimo priežastį – pasirodo, yra firmelės, besiverčiančios prekyba malkomis ir rąsteliais. Kad nevažiuoti toli tų rąstų pjauti, padega mišką kur arčiau, ir jiems nusispjauti, kad išdegs kokių 100 km. Sudega miško paklotė ir šakos, o stiebai tai lieka, kaip tik sekantiems metams paraiškoms teikti . Sakė, kad būtent rusų budulių firmelės tuo užsiima, buriatai to nedaro. Kai prieš porą metų uždraudė įstatymu pjauti degusį mišką, gaisrų sumažėjo daugiau nei per pusę. Dar įdomus dalykas, kad pabaikalėje tarp keturių pramoninės medienos rūšių ( kedras, pušis, eglė ir maumedis) pigiausias yra maumedis. Jo daug, ir jis labai sunkus, panašiai kaip mūsų ąžuolas, jį sunku išvežti, dėl to ir beveik dvigubai pigesnis nei kita mediena, o išvežus per kalnus, maumedis iš karto gerokai pabrangsta. Dar kiek paplepėję, palinkėjome vieni kitiems sėkmės.

Ulan Udė pasirodė pakankamai šiuolaikiškas ir gražus miestas. Tame mieste yra didžiausia pasaulyje Lenino galva, bet jos nematėme, o ir neieškojome, neturėjome tokio tikslo. Kiek paklaidžioję jame pasukome link budistų šventyklų, mums tai buvo nauja, niekas iš mūsų prie to nebuvome prisilietę.

Ta vieta yra viena iš budistų piligrimystės vietų, o ir turistų lankoma, bet infrastruktūra tam galėtų būti geriau sutvarkyta, švelniai tariant. Suvenyrų, aišku, pasirinkti ir nusipirkti galima be problemų, bet išalkusiems pavalgyti – tik kažkas tarybinės valgyklos tipo. Nors man visai patiko, gal tai dalis istorinio paveldo, kaip TSRS laikais sukimšti aliejuje permirkusį beliašą . Tik kokakola užrakintame stikliniame šaldytuve išdavė šiuos, kapitalistinius, laikus.

 

Baikalas

 

Išties kažkuo šventa vieta. to suprasti negalima, galima tik pajusti. Pakeri ne dydis, nors jo ilgis maždaug kaip nuo Vilniaus iki Talino, užburia kažkas kito. iki kelionės girdėjome kalbų apie jo užterštumą nuo Irkutsko celiuliozės gamyklos – netiesa, gal kada ji ir teršė, bet su TSRS griūtimi sugriuvo ir tos gamykos darbas, ji seniai bankrutavo ir nieko nebeteršia. Nors be taršos neapsieina, tik teršia ne gamyba o žemės ūkis. Tos upės, kurios teka per stepes ir įteka į Baikalą yra taip pat ir gyvulių girdyklos, o kur gyvuliai geria, ten ir dergia, jie juk gyvuliai. O ta trąša upe ir nukeliauja į Baikalą. Buvome sustoję vienoje vietoje netoli žiočių, nesinorėjo ten pasilikti. Akmenys apaugę žaliais dumbliais, vanduo žalias, drumstas, ir kvapelis nekoks. Tačiau nuvažiavus porą km. į šoną viskas tvarkoje, gamtą tą teršalą sutvarko. Kaip rašiau anksčiau, Baikalo pakrantės labai skirtingos, nuo smėlėtų pliažų iki stačių uolų. Iš rytų pusės akmenukų pliažai su plokščiais nugludintai akmenukais

Arčiau pietinės dalies akmenukai didesni

Vakarinėje dalyje akmenys aštrūs su aiškia matomos vulkaninės kilmės bruožais

Reiškia vyraujantys vėjai yra iš vakarų, nes rytinės pakrantės akmenis labiau nugludina.

 

Poilsis ir poilsiaujantys

 

Piečiausioje Baikalo pakrantės dalyje yra žvejų miestelis Sliudianka, šalia jo apsistoję nakvynei buvome. Visai šalia vandens, nes buvo penktadienis ir tos pusės pakrantes buvo okupavę poilsiaujantys, kaip supratau iš Irkutsko ar gretimų vietų. Mūsų automobiliai gali privažiuoti toliau nei daugelis įprastų

Keistas tas rusų poilsis, apie šnapsą nekalbu, jis būtinas, pastato mašinas, atidaro duris ir įjungia kalėjimų dainuškas (šansoą taip vadinamą) visu garsu, kad bumsėtų. Kad tai darytų vienas, tai ne, kiekvienas šalia pastatęs savo laužą su dideliais garsiakalbiais įjungęs garsiau bando perbumsėti . Nors elgiasi draugiškai, kviečia prisijungti. Tą vakarą vienas senelis kvietė labai jo su anūke kompaniją papildyti. Atsisakėme mandagiai, bet gal be reikalo, turėtume įdomų pokalbį. Nakvynė buvo nuostabi, kalėjimų dainuškų bumsėjimas truko neilgai, migdė prie pat lango ramiai ir monotoniškai ošiantis Baikalas.

Iš ryto, stovėjo pakankamai tirštas rūkas, sunkiai, per aštrius akmenis brendant nusimaudyti, kažkur priešais, rūke išgirdau linksmą klegesį :

-Kur važiuoji? Kelio nematai? Posūkius rodyk! (rusiškai). Pamaniau palauksiu, pažiūrėsiu kas čia ežere kelio nemato. Po truputį rūke išryškėjo valties priekis, o už jo ir tie linksmai triukšmingi vairuotojai. Pasirodo tai žvejai, plaukė šviežiai sugautos žuvies siūlyti. Sakė, kad valties variklis pagedo, tai liūdesiui sumažinti išgėrė kažkiek turimų antidepresantų . Vienas atsiprašė, gal kiek per daug, kitas pataisė – ne, per mažai, padaręs rimtą veidą pirmasis sutiko su antruoju. Suprantu, šnapsas yra blogis, bet į tą teatrą valtyje buvo pakankamai linksma žiūrėti . Stovint iki pusės vandenyje suderėjau šviežios Baikalo žuvies, Omulio, po 70 rublių (~1€) už žuvį. Kadangi pats gyvai įsirtaukiau į jų spektaklį, gavau dar du Omulius ir vieną Chariusą dovanų. Viename kg. maždaug 3 išskrostos ir išvalytos žuvys, o sužvejojau šešias ar septynias, nepamenu. Aprūpinau savo ir Dareko šeimą skaniais, autentiškais pusryčiais. Omulis, tai tik Baikale gyvenanti žuvis, išvaizda labai primenanti silkę, o skoniu pusiau kuoja pusiau ešerys, sunku apibūdinti, bet visumoje pakankamai skani. Chariusas gyvena ne tik Baikale, ir labiau primena upėtakį, tik mėsa ne rausva o šviesi.

Po kiek laiko stebėjome dar vieną veiksmą – netoli ant kranto susirinko kažkiek buriatų, kas puošniai apsirengę, kas prasčiau, atėjo raudonai apsitaisęs vienuolis, o gal kažkoks budistų šventikas, pastatė staliuką šalia ežero, uždegė smilkalus ir visi atsisukę į ežerą pradėjo melstis, tam šventikui skambinant varpeliais ir užduodant toną. Po truputį pradėjo busti nuo vakarykščio poilsio pavagę rusai poilsiautojai, ir iš karto savo kalėjimų dainuškomis pradėjo jaukti erdvę. Kad bent iš pagarbos palauktų kokį pusvalandį kol pasibaigs tų keliolikos žmonių malda ir netrikdytų jų susikaupimo, tai ne – užkimęs balsas, šaukiantis apie sunkų kalėjimo gyvenimą jiems svarbiau. Bet kas įdomu, tikriausiai kad nekiltų konfliktas, besimeldžiantys tų triukšmaujančių tiesiog nepastebėjo...

Tuomet pamaniau, kaip gi kadaise viskas prasidėjo? Tikriausiai gyveno sau ramiai Buriatai, ganė karves, jodinėjo arkliais, kol atėjo kažkas ir gal taikiai pasakė – neprieš, kad visą tai mes vadinsim Rusija? Pas jus niekas nesikeis, gyvenkit kaip gyvenote, mes tik vadinsim taip šias žemes. O buriatai tikriausiai atsakė – koks skirtumas, vadink kaip nori. Mano nuomone tokia va dažna pabaigos pradžia.

 

Namai laukia

 

Kuo toliau, tuo labiau spaudė namų ilgesys, į tokią pakankamai tolimą kelionę automobiliu išsiruošusius. Kad ir kaip ten buvo gera ir malonu, į namus pasukome su džiaugsmu. Iš Irkutsko išvažiavus į trasą laukė dar vienas šioks toks sukrėtimas, ženklas Novosibirsk – 1980. Pamaniau, kur gi aš nuvažiavau, juk dar nuo to Novosibirsko iki namų dar minti ir minti. Bet pasirodo ne taip baisu, kaip atrodė iš karto. Magistraliniai keliai Rusijoje geri, į dieną pravažiuodavom 1000 – 1200 km, iki namų atmynėme per šešias dienas, dar spėdami aplankyti didesnių pakelės miestų prekybcentrius.

Buvo dar pora nuotykių pakeliui namo. Važiuojant Sverdlovsko srityje vienas žmogus manęs už fūros nepastebėjo ir įvažiavo į šoną.

Vos spėjau išsisukti, galėjau jam ploti į šoną, pasekmės būtų žymiai skaudesnės, ypač jam. Nuo rimtesnių apgadinimų mane apsaugojo jėgos slenkstis. Paskambinus 112 kalbėjo labai aiškiai ir profesionaliai, manau ir angliškai kalbėtų, jei man to reikėtų. į klausimą ar yra sužeistų, atsakiau lyg ir nėra, paklausė - nėra ar lyg ir nėra, sakau- lyg ir nėra, atsakė - aišku. Greitoji MČS atvažiavo po 3 min., neįsivaizduoju kur jie buvo ir laukė . Atvažiavo VW krafteris pilnas prifarširuotas įrangos, kadangi pasiskundė tik žmona, kad labai susijaudino ir nekaip jaučiasi, daktaras pakvietė pas save vidun, pamatavo kraujospūdį, buvo padidintas, išklausinėjo apie sirgtas ligas, alergijas davė vaistų ir laukė su įjungtu kondicionieriumi (lauke buvo apie 30oC) kol spaudimas nenukris. Žmona buvo patenkinta tokiu dėmesiu. Ar jie kalbėtų angliškai?- manau ne, bet esmę suprastų ir problemą išspręstų. Kelių policija susitvarkė irgi gerai, bet jei nekalbėčiau rusiškai galėčiau likti kaltas, man savo poziciją reikėjo rimtai atstovėti. Kelių policijos ekipažo laukėme ilgokai, apie 40 min. O va draudimo išmokos dar negavau iki šiol, ir net literatūrinė rusų kalba čia nepadės. Ieškos bet kokios galimybės nemokėti, nors visi dokumentai sutvarkyti teisingai, visus reikalavimus įvykdžiau. Dabar rašo, kad remiantis tokiu ir tokiu straipsniu turiu padaryti tą ir tą, nors tame straipsnyje šito nėra. Aš atrašau, kad pagal tą straipsnį aš viską įvykdęs, o jų reikalavimų tame straipsnyje nėra, vėl gaunu tokį patį laišką, kartoja tą patį, lyg manęs negirdėtų, vienu žodžiu įjungė "duračką". Apskundžiau aukštesnei institucijai (labai patogu iš jų tinklapio, yra net speciali forma tam), tie neatsakė, o atsakė ta pati draudimo kompanija tokiu pačiu laišku  . Pagal 10 balų sistemą 112 ir greitosios darbą ir pasirengimą įvertinčiau 10, kelių policijos 7, o draudikų -10. Tikriausiai banditai, kurie 90'aisiais apiplėšinėjo keliuose, dabar sulindę į ofisus ir apiplėšinėja civilizuotai. Nors po šių metų kelionės balą kelių policijai sumažinčiau iki kokių 4+.

Dar vienas nuotykis buvo važiuojant link Kazanės. Nors pagrindinė trasa vedė per Naberežnyje Čelny, tam antrino ir kelio nuorodos, navigatorius rodė aiškiai trumpesnį kelią, kiek į šoną. Nusprendžiau sutaupyti apie 100km, ir paklausiau navigatoriaus. Pirma ką pamatėm, tai ženklą – fūroms važiuoti draudžiama. Pamanėm, todėl tas kelias tuščias, nors tiesus, lygus. Pernakvojome kaime Uzi, nors jo net Google maps neranda, bet jame yra labai didelė, graži ir naujai statoma mėlyna cerkvė. Net pamaniau, ar tai naujos oligarchų mados išdava ar koks banditas jaunystės nuodėmes bando išpirkti. Taigi, nuo tos nelemtos sankryžos numynus kokių 300 km kelias pradėjo prastėti, atsirado duobės asfalte. Dar pavažiavus, asfaltas baigėsi, prasidėjo žvyrkelis, tačiau navigatorius užtikrintai vedė į priekį. Atėjo metas kai baigėsi ir žvyrkelis ir prasidėjo, sakyčiau, kažkas panašaus į kelio tiesimo pradžią – statybinio laužo krūvos su vėžėmis per jas ar tarp jų. Tuomet suglumino ženklas – plakatas "Vairuotojau, atsargiai ledo perkėloje". Nesupratau, save nuraminau mintimi, gal kelininkams skirta ši informacija ir toliau sekiau žalią navigatoriaus liniją. Kiek pavažiavus ženklas plakatas pasikartojo. Pasidarė kiek neramiau, bet vėl nusiraminau mintimi apie kelininkus. Nusileidęs nuo kalniuko per miškelį privažiavau vietą kur ratų vėžės įsiremia į upę Viatka, o šalia stovi dar vienas ženklas "Ledo perkėla". Liko dvi išeitys, arba grįžti ~500 km atgal arba laukti žiemos, kol ledas užšals . Bet greitai pamatėme ir trečią išeitį – vėžes į dešinę, kiek pavažiavę privažiavome pontoninį tiltą, kaip buvo parašyta, priklausantį kažkokiam OOO (mūsiškai tariant UABui), išvažiavimas iš kurio buvo pertvertas šlakbaumu. Kaip jums 500 rublių - paskė vyras panašus į mešką, tik rytietiškomis akimis. Įjungus suvalkietiško taupumo kalkuliatorių primečiau – sutaupiau ~ 100km, t.y ~ 350 rub. Už tiltą sumokėjau 500 rub. = -150 rub., t.y. praradau ~2,2 €. Visgi ne, nepraradau, o labai pigiai nusipirkau gerą nuotykį.

 

Grįžome

 

Sakoma, gerai ten kur mūsų nėra. Tikrai taip. Būnant išvykus mūsų nėra namie, ir tik išvykus supranti, kad čia, namie, Lietuvoje, kur mūsų kurį laiką nebuvo yra gerai. Ir žolė žalesnė, ir Prezidente šypsosi ne griežtai, ir premjeras visai gražus, ir vyriausybė nebloga. Nors ne, dėl vyriausybės reikėtų ilgesniam laikui išvažiuoti

Brolis paprašė manęs atvežti Baikalo vandens, bent butelį nuo mineralinio, o aš prieš kelionę atgal prisėmiau ne tik butelį ber ir kanistrą 20 litrų, visokioms buitinėms reikmėms. Sugrįžus, viską iškrovus tiek nuo viršaus, tiek iš vidaus, tas kanistras su buteliu buvo užkrauti kelionės daiktais kurį laiką ir sėkmingai užmiršti. Brolį tas vanduo pasiekė maždaug dar po pusantro mėnesio stovėjimo pakankamai šiltame garaže. Ir ką? - vanduo buvo puikiausias, švarus ir geriamas!

Vaikščiodamas rytine Baikalo pakrante rinkau man labai gražius plokščius akmenukus, maniau atvešiu dovanų prie lauktuvių ir vieniems ir kitiems. O atvažiavęs namo supratau, kad tikras akmuo nuo Baikalo yra tas, kurį tenai pakėlei pats. Todėl juos pasilikau sau ir iš jų padariau štai ką:

Redagavo Rugsėjo 24, 2017 Eccc

[dramblys]

Ar rimtai galvoji apie pamyra?

Mes planuojam rugsejo pabaigoj su 3 a/m.

[Eccc]

Taip, tik kitąmet, liepos antra pusė - rugpjūtis. Kol kas lankytinus taškus dėlioju, kiek vėliau maršrutą.