VISIŠKAI PALAIKAU, o taip pat negaliu sutikti su kai kurių kolegų, o taip pat vatnikų ir jiems prijaučiančių nuomone (o greičiaučia, sąmoningu klaidinimu), kad mes su agresoriumi galime susitarti, ar/ir turėtume investuoti ne į gynybą, o į diplomatinius ryšius, skirtus susitarimui pasiekti.... Kaip jau įrodė istoriniai įvykiai (39-40 metai), diplomatinė politika su kai kuriomis kaimynėmis valstybėmis, kurios politinių pažiurų (krypties) nekeičia jau daug metų, neatneša nieko gero, o sukelia tik išimtinai neigiamas pasekmes. Matomai net vatnikai (raudoniukai ir jiems prijaučiantys) negalėtų ginčytis, jog okupacijos pasekoje Lietuva neteko šimtų tūkstančių žmonių. Jų netektis aktyviai priešinantis, o ne tremiant ar žudant būtų turėjusi kur kas didesnę didesnę prasmę nei susitaikymas su okupacija. Taigi, istoriniai įvykiai, mano subejktyvia nuomone neginčytinai patvirtina, jog susiklosčiusios situacijos negalima išspręsti tik diplomatinėmis priemonėmis, t.y. nešaukiant karo prievolininkų, nedidinant išlaidų gynybai ir pan.. Taip pat noriu atkreipti kai kurių demagogų ir vatinukų dėmesį, kad šiuo postu aš visiškai neproteguoju karinių veiksmų, o tik išreiškiu nuomonę, kad kiekvienos suverinios valstybės piliečiai turi pareigą įstatymo numatytomis sąlygomis ir priemonėmis priešintis okupacijai, kurių viena - privalomos karinės prievolės atlikimas. Jeigu kazkas mano kitaip, t.y. kad jis dėl tam tikrų aplinkybių neprivalo ginti Tėvynės, tai jis mano nuomone yra tiesiog vatnikas ir Lietuvos valstybės priešas, kuriam pateisinimo negali būti.