vėl nesusilaikau, , prieš trejetą metų teko laimė paimti iš banko paskolą (o kiek džiaugsmo buvo), galvojau na va turiu individualią įmonę, dirbi, dirbi ramiai ir atsiranda kokia penkiasdešimt tūkstančių ličnų sąskaitoj, tai, galvoju, per kokius tris metus atiduosiu..., kai prasidėjo išlaidas mažinau iki minimumo, iš šešiolios darbuotojų liko septyni, algų su žmona neimam gal jau du metai, gyvenam žmonos motinos invalidumo, perkam maistą Lenkijoje, į Maximą einam tik duonos, o mokesčius tik kiši ir kiši tai sodra, tai bankai, tai algos, tai mokesčiai už patarnavimus, tai mokesčiai už vaikų mokslą. Pinigus bankui skolinuosi iš visur, iš žmonos draugių, iš savo draugų, iš tėvų, na jie irgi jau nebeturi, nebeskolina. Galvoju, ateis pavasaris, kažkas pagerės, gal statybos pajudės, gal kas pradės darytis: jokio judesio, na kaip gali būti judesys, kai būtų pereboras, bedarbių daugėja, o mokesčius lupa iš tų, kurie moka. Turėjau vienintelę atgaivą-džipą, jau pusantrų metų kaip po biškį taisinėju, vis po kelis šimtus skiriu, vis patvarkau, bet dar ne važiuoja. Buvo Vasario 16, patriotinės kalbos, vaikų ir jaunimo dainų ir chorų konkursai per televiziją-angliškai, nemūsiškai, dilgt į galvą mintelė, o kas ta mūsų šalelė, mažutė, patriotai paskutiniai išnyksta, na neliks jos..., kas dar pripuola prie lovio dar kažką nugriebia, kaip giminės vienišo, mirusio giminaičio, griebk kol dar yra, nes ateis laikas kai nieko nebebus, dar kartą pagalvojau, na užkniso juodai tas taupymas , čia negyvenimas tik egzistavimas, kai negali normaliai, vos ne fiziologinių poreikių atlikti, o ką jau kalbėt apie dvasinius, na jau nebepadeda ir filosofiniai išvedžiojimai, "kiek turi , tiek užtenka" ir pan. na atiduosiu viską bankams, negaila, bet dar ir skolingas liksiu, pasidarysiu galą, tai vaikai turės mokėt, na noriu po galais kaip normalus žmogus atsisėdęs Paryžiuje kavos su prancūziška bandele suvalgyt, su kokiu prancūzu apie orą ir moteris pakalbėt, argi aš daug noriu, nemanau. Tai vakar ir šiaip ir taip suvedžiau galus ir nutariau varyt į Angliją arba Norvegiją, ne pinigų kalt, o normaliai kaip žmogus gyvent, aišku, jeigu darbo rasiu, žinai jau tokiam amžiuj (46) nėra lengva.