Lietuva - Gambija (10.000km)

[AsistemosTeam]

 

 

 

 

 

 

 

 

[AsistemosTeam]

 

 

 

 

 

 

 

 

[AsistemosTeam]

 

 

 

 

 

 

 

[AsistemosTeam]

STAGE  #7. Bon Lanuaras – B2 Beach. 295 km

 

Rytas, bundame, pakuojamės, šiandien laukia įšukis per dykumas pasiekti vandenyną, pakrantėje bus įkurtas bivuakas. Nors atrodo atstumas kilometrais nedidelis, bed didžioji dalis kelio driekiasi per smėlį. Ekipažai kurie važiavo į Atarą jau senai išvykę, mes pasukame per dykumą link vandenyno. Didelis vėjas, smėlio audra, išlipus iš automobilio gali pabūti tik minutę, nes smėlio prilenda visur. Įdėnojus važiujant dykumą termometro stulpelis pakyla iki +35C, dykumoje vėjas rimsta, kepina saulė. Aplinkui lygumos, smėlis, kur ne kur kpų kalvelės, laksto kupranugariai, daugiau nei gyvos dvasios. Naviguotis darosi sudėtinga, gerai kad turime offroad navigaciją, nes dykumoje lengva pasiklysti, atrodo reikia važiuoti tiesiai, pasižiūri navigacijoje, kad suki ratus aplinkui. Lekiam su vėjeliu, greitis apie 90km per valandą, iš niekur pasirodo kelios smėlio kalvelių bangos, pašokam, automobilį sumėto, šuoliukų metu sulūžo bagažinės lentynos ir turbūt šiuo šuole metu įvyko lemiamas gedimas, kuris vėliau privertė mus grįžti iš dykumos į plentą ir etapą baigti keliu. Taip bekepinant saulei pravažiavome apie 60-70 km gilyn į dykumą, iki vandėnyno liko vos keliolika kilometrų. Smėlis darosi vis klampesnis ir lakesnis, vietomis nenoromis variklio apsukos nukrenta. Beveik jau jaučiam vandėnyno vėją, kvapą ir staiga bevažiuojant apie 70km per valandą greičiu automobilis per pora sekundžių sustoja ir nepajuda iš vietos, išlipam lauk, persijungti hub‘ų, priekinio tilto blokavimo ir žiūrim, kad gulim ant pilvo užklimpę smėlyję, nusileidžiam slėgį padangose iki 0,7bar, lipam į vidų, bandom jungti keturius ratus su „razdatke“, neleidžia, skydelyje dega 2WD ir „razdatkės“ (pastaba: jėgos paskirstymo dėžė) svirties negalime įjungti nei į 4L, nei į 4H. Ką gi, turim tik galinį veikiantį tiltą (prieš tai buvusio šuolio pasekmė, dėl ko praradome priekinį tiltą) iš tokio klampaus smėlio, įklimpus iki automobilio remo išvažiuoti paprastai nepavyks. Lipam lauk, čiumpam kastuvėlius, sandtrack‘us (smėlio kopečias). Kasam, saulė kepina, kasam, kokią valandą, troškulys, smėlis, tuštinam vandėnį, kasam, kasam, nusileidžiam padangose slėgį iki 0,5 bar ir maždaug po pusantros valandos šeip ne taip išvažažiuojam. Turėdami tik vieną veikiantį tiltą, nutariam nerizikuoti ir grįžti atgal, pabandyti įvažiuoti į paplūdimį už kokio 100 kilometrų, tada liks važiuoti pakrante tik apie 8 kilometrus iki bivuako įrengto Atlanto vandenyno pakrantėje. Sugaišome dar apie 1,5-2 val. kol sugrįžome į N2 kelią, besitesiantį per visą maurų žemę. Skubame, greitis keliu apie 110-120km per valandą, kartas nuo karto asfalte pasitaiko didelių duobių, tiesiog skylė, kuriose būnant neatsargiam ir neapvažiuojant didelė tikimybė prasimušti padangas. Asfaltas keistokas, jis be jokios skaldos nutiestas tiesiai ant smėlio, minkštas, toks jausmas, kad būtų patiestas guminis kilimas. Pakeliui stabtelime į degalinę, kuri turbūt vienintelė dviejų dienų etapuose, turim du pilnus atsarginius kanistrus, kritiniams atvėjams, bet progai pasitaikius ir randant degalinę visada prisipildome baką. Užsipilus kuro, labai nedraugiškoje kolonelėje, kurio tik išlipus iš automobilio, maurai mojuoja ir rėkia „go away“, automobilis nebesikuria. Tiksliau užsikuria ir užgesta, užsikuria ir užgesta, nedidelis išgastis, aplink juntamas maurų „spaudimas“. Pasirodo, kol buvau nuėjęs iki WC, kolega atsidarė kapotą ir apžiūrinėjo ar niekur neleidžia tepalo, rado nepajungtą vakumo šlangelę, rado ir vietą kur pajungti, pajungė – to pasekoje automobilis užgesdavo, greitai vėl atjungėm tą šlangelę ir movėm iš nesvetingos degalinės. Važiuojant greitkeliu lekiam per smėlio audrą, kurios dykumoje nebebuvo, pasiekiame įvažiavimą per kopas į papludimį, tiltai pradėjo veikti, pasirodo, šuolio metu buvo pasilankstę jutiklio laidai, kuris rodo jėgos paskirstymo dėžės įjungtą padėtį, kadangi jutiklis neveikė, negalėjome perjungti svirties. Turime abu tiltus ir nesunkiai kertame kopas ir mes jau Atlanto vandenyno pakrantėje, pakrante teks įveikti tik 8 kilometrus iki bivuako. Tik 15 km, kuriuos važiavome apie dvi valandas.... Visa esmė, kad važiavimas normaliai paplūdimiu galimas tik atoslūgių metu, kelionės knygoje turėjome grafikus su laikais, kada yra potvynis, kada atoslūgis, kol buvome užklimpę dykumoje, kol atsikasėme ir privažiavome pakrantę, nebespėjome į atoslūgį, o potvynio metu 15 km ruožą įveikėme tik per dvi valandas. Visa esmė, kai yra atoslūgis, turi gan platų kietą ruožą važiavimui tarp bangų ir minkšto smėlio. Važiuojant per atri bangų tikimybė, kad grįžtanti banga gali užklampinti automobilį, o važiuojant per arti smėlio garantuotas užklimpimas. Potvynio metu, tas saugus ruožas susiaurėja iki pusės automobilio, tai reiškia, kad tenka rinktis, važiuoti per klampų smėlį, ar rizikuoti ir per vandėnį. Taip laviruojant ir vingiuojant judame toliau. Smėlis toks klampus, kad mūsų 2.4TD 66kw variklis antru bėgiu nepavažiuoja, smėlis stabdo ir automobilis gesta, nors ir slėgis padangose žemas, tenka važiuoti pirmu bėgiu. Važiavimas pirmu bėgiu reiškia, kad kas penkias minutes turi stoti, atidaryti kapotą ir laukti kol variklis atauš, nes temperatūra pakyla iki raudonos ribos. Taip sugaišome tiek daug laiko, tokiam mažam atstumui. Valio, matosi bivuakas, įkuriame stovyklą, vėjas nežmoniškas, smėlis visur, staom palapines, ruošiame vakarienę, pasitinkame kitus lietuvių ekipažus, vakare remonto darbai, padedame kolegoms sutvarkyti Unimogo „laisvų apsukų“ trosą. Labanaktis, nakvynė vandenyno pakrantėje, ošiant bangoms ir tolumoje gridintis maurų kareivių triukšmams, kurie mus saugo.

 Pirmas bivuakas Mauritanijoje

 Pakeliui į dykumą

 Dykuma

  Dykuma

  Dykuma

  Dykuma. Užklimpom, tiltas neveikia.

 

 N2 greitkelis Mauritanijoje

[AsistemosTeam]

 

 

 Nesvetinga degalinė

 

 

 Palūdimys, kaista variklis.

 

 

[AsistemosTeam]

 

 

 

 

 Visur smėlis

 Me & My family

[AsistemosTeam]

STAGE  #8. B2 Beach - Nouakchott. 160 km

 

Anktyvas rytas, pakuojames ir lekiame, kad spėtumėm atoslūgio metu. Visas kelias, 160 km atstumas driekiasi pakrante iki Mauritanijos sostinės Nuakšoto, važiavimo apie 2-3 valandas ir būsime pragaro sostinėje. Kaip rašoma internete ir mūsų kelionės knygoje, tamsiu paros metu geriau pralenkti šį miestą. Kaip ir įsitikinsim patys vėliau, nejaukus miestas, pilnas visokio plauko veikėjų, teroristų, kontrabandininkų, narkotikų prekeivių, vienu žodžiu baisus visokio gėrio ir blogio katilas. Nesvetingas ir atstumiantis miestas savo išvaizda, žmonėmis, pastatais, šiuklynais. Lekiam pakrante, langai pradaryti, vėjelis pučia, vandenyno bangos nuplauna dulkes nuo Toyotos, bet palieka didelį sluoksnį drsukos. Pavažiavus keliasdešimt kilometrų, tenka įveikti ne maža kopą, kuri tiesiog įkrenta į vandenyną. Toyota nesiuožiuoja, greitis geras, kertame žvėjų kaimelius, sklaidome jūrų paukščius, tupinčius pakrantėje. Likus keliems kilometras iki sostinės, paplūdimys baigiasi, tiksliau nebėra pakrantės, kelią užstoja betoninis tiltas-molas, kuris nueina gilyn į vandenyną. Šiaip netaip kertame kopas, pasimažinę slėgį, apvažiuojam molą, lieka vėl per smėlynus sugrįžti į paplūdymį... o va čia tai darbelio, sėdome dar labiau nei vakar, kasėmės, kišom sandtrekus, sėdom, kasėmės, atbėgo vietiniai padėti, stūmėm, kasėmės, karštis nežmoniškas, numetėm turbūt po kokį 10 kg svorio per valandą, bet dasibeldėme iki pakrantės, padėkojome vietiniams, apdovanojome saldainiais ir tušinukais. Smėlis buvo toks lakus, kad sugebėjau pamesti savo flipflopą („tapkę“), smėlis ją suvalgė pusryčiams, kiek beieškojau, bergždžias reikalas, šokam į kėdus. Sostinę pasiekėm per kokias 3 valandas. Visa diena poilsiui viešbutyje, dušas, pietųs, poilsis alus, mums to reikėjo po trijų dienų maurų smėlynuose. Pagaliau turime wifi, nes telefoninis ryšys (Telia) visoje Mauritanijoje neveikia, kitose šalyse be problemų. Aišku tai žinojome ir įvažiavus į Mauritaniją nusipirkome vietinę sim, tik toks niuansas su naujais telefonais, nesugebėjome įsidėti kortelės, neturėjome jokio smailo daikto išimti sim iš telefono Apie šia dieną tiek, pavargę, ryt ryte baigsime pervažiuoti Mauritaniją N2 greitkeliu ir mus pasitiks Senegalo savanos, tikroji Afrika.

 Paplūdymio greitkelis

 

 

 Užsilikusi(ęs)

 

 

 Klimpom, apvažinėdami molą.

 

[AsistemosTeam]

 Pietūs, velnių sostinėje. Tas raudonas labai aštrus čili padažas.

 Velnių sostinė, mažasis pragaras.

 

 

 

 

 

 

 

[AsistemosTeam]

 

 

 

 

Vakarienė

[Eccc]

Geras važiavimas ir geras skaitymas. Kada vėl kelsit sparnus?

[AsistemosTeam]

Geras važiavimas ir geras skaitymas. Kada vėl kelsit sparnus?

 

Birželio mėn. lengvas šeimyninis 3 savaičių maršrutas Serbija-Kosovas-Makedonija-Albanija-Juodkalnija-BosnijaHercogovina-Kroatija, kolkas dar tik vienas ekipažas aš+žmona+4msūnus, bet ieškom gal kas prisijungs. Šiaip turim planų 2020m arba B2B iki Siera Leone, arba PutFootRally (Namibija,Par,Malavis,Mozambikas)... Bus matyt Planų daug, norų daug, laiko ir finansų mažiau, bet... svarbu noras, o jei noras yra, atsiranda ir kiti dalykai.

[mode]

visai įdomu būtų šios šalys, planas šiems metam ir yra balkanai arba gruzija.

[AsistemosTeam]

STAGE  #9. Nouakchottas - Lampsar. 320 km

 

Viešbučio kambario langas praviras. Keliolika minučių prieš 5 val. ryto. Pažadina nežmoniškas rėkimas, tarsi kam odą luptų. Pašokam iš lovų. Nesuprantam kas vyksta, toks riaumojimas, rėkimas, tarsi variklio garsas, tarsi katinuko spiegimas įlindusio po variklio dangčiu ir traiškomo generatoriaus dirželio. Kelios minutės kol suprantam kas vyksta. Kvietimas maldai. Esu buvęs nemažai musulminiškų šalių ir puikiai žinau kaip skamba kvietimas melstis, bet čia, Mauritanijoje, toks garsas, pirmą kartą girdimas, gal dėl maurų kalbos, skambėjo labai ekstremistiškai ir baisiai, toks jausmas, kad tuoj pro duris pradės verštis vietiniai su mačetėmis medžiodami baltuosius. Keliolika minučių buvo labai nejauku. Prasibudimom, einam pusryčių ir į kelią. Šiandien laukia išvažiavimas iš maurų sostinės ir iki galo N2 greitkeliu kol pasieksime Senegalo sieną. Nors rytas ir ankstyvas, bet „išsikabaroti“ iš Noukchotto trunka apie pusantros valandos, gatvės jau pilnos vietinės faunos. Vos palikus miestą kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia, iki Nouakchotto visur buvo vien smėlis ir nieko, už Nouakchotto atsirado gyvybė, smėlynus pakeičia savanos, paukščiai, karvės, žaluma, tarsi būtumėm visai kitoje šalyje už kelių tūkstančių kilometrų. Pats N2 greitkelis nepakitęs, gal dar prastesnis, pilnas duobių. Slenkant kilometrams prietaisų skydelyje, pro langą slenka ir kaimai, moliniai namai, šiaudiniai stogai, šiuklės, vis daugiau vaikų pakelėse, vejasi, rodo pirštu į burną ir rėkia „kadū, kadū“ (maisto). Kadangi turėjome apie 20 kilogramų saldainių, gautų iš remėjų „Roshen“, pradėjome dalinti vaikams, nors visi patare į Afriką nevežti saldainių, nes vietiniai ir taip nedraugauja su burnos higiena, bet vaikai labai džiaugdavosi, saldainiai ir liks saldainiais vaikams.

Likus keliasdešimt kilometrų ik Mauritanijos-Senegalo sienos išsukame iš N2 greitkelio į šunkelius. Pagal organizatorių rekomendacijas sienos kirtimas bus ne pagrindiniame punkte Rosso, o mažiau problematiškame Diama kaime. Važiuojant link sienos tenka kirsti nacionalinį parką, kuriam įvažiavimas mokamas. Sustabdo muitininkai, prašo pinigų vietiniais maurų auguliais, mes jų nebeturėjome, vietine valiuta būtų kainavę kažkur tai 5eur įvažiavimas, kadangi vietinių nėra, sako problem, eurais kainuos 20eur. Neturim kur dėtis, važiuojam pirmi, nei vienas iš ekipažų dar neatvažiavo, nėra iš ko pasiskolinti vietinių „dolerių“. Parko kontrolė, muitininkai trina rankas ir mūsų klausia kiek šiandien  bus dar tokių žioplių, sakom apie 150-160 automobilių, net girdisi kaip jų akyse pradėjo suktis doleriukai, šypsenos iki ausų, paima iš mūsų tik 10 eurų ir palinki gero kelio. Parkas driekiasi palei Senegalo upę, iš vienos pusės kelio upė iš kitos pelkės, kvapas nekoks, supuvusių smirdančių žolių, bet aplinkui skraido įvairūs paukščiai, laksto šernai, begemotai, kupranugariai, karvės, tokios valdiškos, perkarusios. Stabtelim keliom minutėm atsipūsti, pralenkia vengrų TLC70. Už kelilikos kilometrų sienos kirtimas.

Diama, maurų pusėje prasideda tiltas per upę, Senegalo pusėje kaimelis. Sienos kirtimas truko kokias 10-15 minučių, jokių problemų. Mauritanijos pusėje tenka susimokėti 5 eur berniukui už šlakbaumo pakėlimą ir leidimą įvažiuoti į muitinės zoną. 10 eurų kitam berniukui už buferinės zonos tarp šalių, tiksliau tilto, pervažiavimą. Jau Senegalo pusėje, prieina piktas policininkas, toks buldogo veidu, surenka mūsų dokumentus ir liepia eiti laukti prie langelio. Štampukai, veidų sutikrinimas, dokumentus gražina ir į automobilį. Vėl susimokam 5eur už šlakbaumo pakėlimą. Piktaveidis pareigūnas dar paduoda laišką, su užsienio reikalų ministerijos štampais ir t.t. Perspėja, jei Senegale kils problemų, ar su policija, ar su muitine, ar kariuomene, ar kokiais separatistais, paduoti šį laišką, dar ryškiu markeriu kitoje pusėje užrašo telefono numerį, ir šukteli Zys is my phone, problems – kol my. Palinki saugios kelionės ir mes jau Senegale. Kas ten buvo parašyta laiške, nežinom, viskas prancūziškai ir krūva štampų bei parašų, kertant Senegalo-Gambijos sieną, šį dokumentą turėjom grąžinti.

Šios dienos bivuakas bus netoli Lampsaro, Zebrabar turistinėje bazėje, puikiai žinomai visiems Afrikos overlanderiams ir turistams. Mes nutarėme ten nevažiuoti ir apsistoti už 20 kilometrų esančiame Saint-Louis mieste, prieš kelias dienas ten buvome užsibookinę pigų viešbutuką ant vandėnyno kranto. Pats Saint-Louis vadanimas Senegalietišku Majamiu. Miestas įsikuręs sąlose, labai charizmatiškas, vyrauja kolonijinis stilius, jei ne skurdas ir šiuklynai, pasijustum kaip Majamije, pridėjus visa tai kas išvardinta, labiau primena Kubą. Pagaliau normali Afrika, visi atsupųtę, „teroristų“ nebesimato, visur alus ir mažas buteliukas 0.63l talpos.

Apsistojus viešbutyje, palikus mantą, lekiam pasiblaškyti po miestą, pavalgyti, o pažiūrėti tikrai yra į ką. Vien ko vertas žvejų turgus, su tūkstančiais spalvotų valtelių. Miestelis tikrai super. Sugrįžus į viešbutį sutinkam „BeyondWorld“ komandą su Unimogu, apsitojo tame pačiame viešbutyje. Algirdas iš Unimogo užsiminė, kad leidžia jų bakas, prakurio, bandome visaip užlipinti, be dyzelis šlykštus daiktas, nepavyksta. Paliekam po baku plastikines talpas, unimogas turi du bakus, nutarė šio nenaudoti ir persijungti kitą. Kol gulinėjomės po Unimogu, pamatėm, kad mūsų Toyota kraujuoja. Leidžia salnikas, žegnojamęs, kad nebūtų iš reduktoriaus išbėgęs visas tepalas, o liko tiek nebedaug kilometrų, apie ~1500km. Na ka, nuemu ratlankio centrinį dangtelį, ir kažkaip įtartinai viskas atrodo, švaru. Bandau gedimą tvarkyti uostimo ir ragavimo būdu, ne tepalas, o „salerka“ aplipusi purvu ir tada prisimenu, kad prieš kelias valandas pilėmęs kuro ir perpylėm baką, dyzelis nuvarvėjo ant ratlankių, aplipo purvu ir atrodė kaip tepalas. Netikras alermas. Vakare aplankome vietinį barą, pabendraujame su Prancūzijos Legiono kareiviu, kurių čia pilna postuose, kas 100 metrų, mat Saint-Louse yra įsikūręs Prancūzijos legiono dalinys. Prieš dvi savaites iki mūsų atvykimo, Senegale, būtent ten kur poryt bus mūsų bivuakas buvo sušaudyti 13 žmonių, apie tai detaliau papasakosimė vėliau. Labanaktis

 N2 greitkelis Mauritanijoje

 

 

 Vis dar Mauritanija, vaizdai skiriasi nuo prieš tai buvusios maurų žemės

 

 

 

 Pakeliui per nacionalinį parką link Senegalo sienos

 

Redagavo Sausio 18, 2019 AsistemosTeam

[AsistemosTeam]

 

 

 

 

 Senegalo ar SenųGalų vaikai

 SenųGalų žemė

 Saint-Louis prasideda

 

  Saint-Louis

[AsistemosTeam]

 

  Saint-Louis

 

 

 

 

 

 Love is...

 

[AsistemosTeam]

 

 

 Mūsų viešbučio palūdimys

 Viešbučio namukai. 43eur dviems už parą.

 La Gazelle, 0,63l alus. Iš pradžių galvojom "Š" bet paskui supratom, kad tai pats geriausias alus Afrikoje, po Gambijos mirzgalo.

 

 Vakare. viešbutį aplankė krabai

 

Best friends forever

[Eccc]

Labai įdomi kryptis ir geras aprašymas. Šiemet mano kelionė jau suplanuota: Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija. O va kitąmet būtų labai įdomu per Afriką, SieraLeonė nedaug toliau už Gambiją. Manau būtų fantastiška kelionė aplink Afriką, važiuojant iš vakarų pusės iki Keiptauno ir grįžtant rytine Afrikos dalimi. Toliau per Egiptą, Izraelį, galima Jordaniją aplankyti, Libaną, Sirijos pajūrį (rusai keliautojai sako, kad pajūrio zona Sirijoje nepavojinga) ir per Turkiją namo

[AsistemosTeam]

Labai įdomi kryptis ir geras aprašymas. Šiemet mano kelionė jau suplanuota: Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija. O va kitąmet būtų labai įdomu per Afriką, SieraLeonė nedaug toliau už Gambiją. Manau būtų fantastiška kelionė aplink Afriką, važiuojant iš vakarų pusės iki Keiptauno ir grįžtant rytine Afrikos dalimi. Toliau per Egiptą, Izraelį, galima Jordaniją aplankyti, Libaną, Sirijos pajūrį (rusai keliautojai sako, kad pajūrio zona Sirijoje nepavojinga) ir per Turkiją namo

 

Matai, su Afrika vienu ypu gan sudėtinga, reikia didelio biudžeto, vien Egipte su carnetu nesamonės, ten 200% carnetas automobilio kainos, kuriuos atgausi tik 6 mėn begyje, o dar kitos šalys, kuriuose ne taip skausmingas carnetas, susidaro nemažas biudžetas.

 

"Once the CPD has been used and is no longer needed, before its expiry date, the vehicle owner can return it back to the CPD-issuing organization in the country of vehicle registration. At the same time he will be refunded the guarantee deposit he paid when the CPD (Trip Ticket) was issued."

Redagavo Sausio 22, 2019 AsistemosTeam

[AsistemosTeam]

Preliminari kaina CPD, jei tarkim auto vertė 10.000 (bet čia reikia žiūrėti konkrečiai pagal kiekvieną šalį)

 

Reik turėt virš 20k eurų, apie 18k atgausi pusės metų bėgyje, jei neprisidirbsi tose šalyse.

Redagavo Sausio 22, 2019 AsistemosTeam

[Eccc]

Tai šis dalykas ir stabdo labiausiai. Rėmėjo reikia

[AsistemosTeam]

Tai šis dalykas ir stabdo labiausiai. Rėmėjo reikia

 

Su remėjais sudėtinga, aš turiu atsidaręs VšĮ su paramos gavėjo statusu, būtent dėl BudapestBamako ralio ir kitų ateities renginių. Realiai beveik visus remėjus kuriuos gavom, buvo per verslo partnerius. Remiant VšĮ su paramos gavėjo statusu, tu paramą gali nurašyti nuo pelno mokesčio, kitaip sakant pinigai kaip ir ne tavo, bet vis tiek sunku juos gauti, nes kai kas užsiprašo, kad jiems grąžinti 70-80 proc. tai tokius remėjus atmetus atmetus lieka smulkmės, kurie remia 100-200 eur. ar kažkokiais daiktais. Mūsų biudžetas buvo grubiai 10.000eur (čia su automobiliu) ir visais popierizmai, kurais pragyvenimu ir t.t. 3500eur automobilis, kuriuos atgavome jį pardavę, 2000eur kainavo auto paruošimas, remontas (čia pagelbėjo rėmėjas, įmonė kurioje dirbu), 2000 susirinkome iš remėjų (kurie išsileido doku rengimui, vaikų paramai ir t.t.), ir iš savos kišenės gavosi dviems žmonėms po 2x1500eur.

[vytis]

ivaziuoji i senegala is malio teritorijos ir visas sitas hemarojus atkrenta

[AsistemosTeam]

STAGE  #10. Lampsar – Kaye Boubou. 480 km.

Įprastas rytas, keliamės, pusryčiai, važiuojam. Šios dienos maršrutas turbūt pats nuobodžiausias iš visų šių metų. Virš 300 km važiavimo geru, kokybišku, asfaltuotu keliu. Nors tokio kelios galėtų pavydėti ir Lietuvos gyventojai, bet pravažiuojančiu miestelių nelinkėčiau. Moliniai namukai iš žabų ir žemių, šiaudiniai stogai, jeigu ne tas asfaltas pasijustum tikrai kaip Afrikos gludumoje. Kaskart pravažiavus tokį miestuką ar kaimuką, iškarto seka pakelėse milijonai šiukšlių, toks jausmas, kad senegaliečiai tvarkingi, savo kieme nešiukšlina, viską meta už tvoros. Šiandien oras šalčiu nelepina, nei per šilta, nei per šalta, termometro stulpelis rodo tik +45C. Vaizdai pro automobilio langą tikrai primena jau tikrąją Afriką, ne be Marokas, nebe Mauritanija, vietoj smėlio visur savanos, savanos ir moliniai namai. Pakelėse, prieš kaimus ar už jų, daugėja laukiančių vaikų, pirštais rodančių į burną ir rėkiančių „kadų, kadų“ (maisto, maisto). Senegale ir Gambijoje, pakelėse išdalinome visus 16 kg karamelinių saldainių, kuriuos mums davė „Roshen“. Vaikai agresyvoki, vos pradarius langą ir stabtelėjus šalia, puola į vidų, kiša rankas, viską griebia iš automobilio, bandant paduoti saują tušinukų, griebdami juos sulaužo, tarsi maitvanagiai dvėselėną. Ir kaskart, važiuojant pro skurdų miestelį, jo centre stovi pompastiškas pastatas – mečetė. O pakelėse visur stori, didžiuliai baobabai – įspūdingi, ir dvimetriniai termitų „skruzdėlynai“, tiksliau „termitinai“. Taip nuobodžiai slenkant valandoms ir sukantis kilometras tachometre privažiuojame didžiausia pasaulyje fanatizmo centrą – Touba miestą. Pusės milijono gyventojų miestukas, didžiausias ne tik Afrikoje, bet ir visame pasaulyje musulmonų Muridų brolijos centras ir šventas miestas. Pasak mūsų kelionės knygos, šiame mieste propaguojamas sufizmas, asketinė mistinė islamo srovė su visokiomis spiritualinėmis ir voodoo nuokrypomis, teigiama, kad dievas pažįstamas su juo susiliejant per ekstazę ir kontempliaciją. Musulmonai tiki, kad visas jų gyvenimas – tai kelias link Dievo, bet sufijai mano, kad Dievą galima pajusti dar būnant žemėje, atliekant tam tikras keistas praktikas. Na toks keistokas ir baugokas miestelis, pilnas visokio plauko piligrimų su daug mečečių (net 52, o didžioji mečetė yra didžiausias Afrikoje) ir reklaminių stendų prie viešbučių kviečiančių į Dievo pažinimo „sanatorijas“. Trumpiau tariant, tai Afrikos Meka. Organizatoriai perspėja būti atsargiems, nes vietiniai nemėgsta atvykėlių ypač kitokios religijos. Nors mieste deklaruojama, kad yra pusė milijono gyventojų, bet su visais piligriminiais atvykėliais visada būna daugiau kaip milijonas musulmonų, antras pagal dydį ir svarbumą miestas po Dakaro. Mieste visiškai uždrausta gerti alkoholį, rūkyti, klausytis muzikos, šokti – gręsią rimtos „baudos“. Ta proga, kad gerti ir šokti negalima, nusprendžiame papietauti šiame nuostabiame mieste ir susirasti vaistinę, nusipirkti dezinfekavimo skysčio, rankoms, ne skrandžiui, nes pakelės vaikai nemenkai apdraskė rankas, griebdami gėrybes. Sustojam prie patraukliausiai atrodančio viešbučio, na tikrai turėtų būti kokia vietinė maitinimo įstaiga, nes pietauti senegalietiškuose restoranuose įrengtuose jūriniuose konteineriuose, kuriuose ant žemės sėdi moteriškės ir peša vištas – nekyla noras. Ką gi, greitai nubėgu į viešbutuką, kol kolega saugo automobilį, viduje keliasdešimt apsimuturiavusių žmogelių, žiūri išpustomis akimis, kaip į kokį marsietį. Supratau, kad pataikiau į „religinę sanatoriją“ – maisto nebus, tepu slides. Likome be Toubietiškų pietų, na ką, reikia rasti antrą checkpointą, vaistinę. Radome. Detaliai nupasakojus ko reikia, kokio skysčio, vaistininkas parodo pirštu į vandens buteliuką, ką tik pripildyta vandens iš krano, ar balos. Naivuoliai, Afrikoje tikėjomės rasti rankų ploviklio, tenka naudoti Lietuvišką samanę.

Pavažiavus keliasdešimt kilometrų nuo Toubos, asfaltas baigiasi, pasukam tiesiai į raudono molio kelią, tokį afrikietišką, kur per filmus rodo. Po kelių valandų molio, molį keičia važiavimas per savanas. Kelmai, krūmai, baobabai, kaimai, šuliniai, lakstantys vaikai, ožkos – saulė jau nebetoli horizonto. Baobabų milžiniško dydžio vis daugėja, termitinų taip pat. Privažiuojame vietovę pavadintą Kaye Boubou – vidury savanų didžiulė baobabų giraitė, mūsų bivakas. Įsirengiame stovyklą, vakarienė (lietuviškas skilandis keptas su svogūnais ir desertui lietuviška samanė) įspūdžių aptarimai su kolegomis. Sutemus vietiniai mus atrado. Prisirinko tūntai, pradėjo kaulyti maisto ir visokių daiktų, net ir nakčiai sulindus į palapines girdėjosi, kad jie tebestovi šalia ir laukia, ryte prabudus – jie tebebuvo. Truputi šiurpoka, bet čia Afrika !

Lietuviai pavydi tokio asfalto.

 Netoli Dakar'o.

 Pakelės miestelis.

 Pakelės miestelis.

 Pakelės miestelis.

 Pakelės miestelis.

 Už miestelio vietinis šiukšlių apdirbimo centras. AfroBioRecycle.

 Už miestelio vietinis šiukšlių apdirbimo centras. AfroBioRecycle.

 Savanos.

 

[AsistemosTeam]

 

 Gruobuoniai, ta ranka sugebėjo įlysti pro langą ir nuo grindų pačiupti maišą saldainių.

 Miesteliai vargani, šventyklos pompastiškos.

 Prigavom prancūzą, turbūt po pietų

 

 Vietinis kaimukas.

 

 Touba, didžioji mečetė.

 

 Touba, vietinės.

 

[AsistemosTeam]

 

 

 

 

 Valio, valio, beveik Europa.

 

 Asfaltas baigėsi, prasideda raudono molio greitkelis.

 

 

 Vietinio kaimo vaikinams padovanojame kamuolį, jie stovi futbolo stadione.