STAGE #1. Budapeštas – Mideltas. 3300 km Penkiolikta valanda trysdešimt minučių, mes jau lekiam! Prasidėjo pirmas etapas – keturių parų super maratonas per kurį turime įveikti 3300 kilometrų ir pasiekti Mideltą Maroke. Taip jau gavosi, kad vėl važiuojame visą naktį, po vairavimo iki Budapešto, dar juntamas nuovargis, pravažiavus visą Vengriją, Sloveniją ir pusę Įtalijos – įveikus 1000 kilometrų, nutarėme pasikeisti, prie vairo sėda kolega Gytis. Karts nuo karto mus vis aplenkia, tiksliau praskrenda kolegos su VW Passat iš „MP Racing“ komandos, mūsų greitis automagistralėse apie 110 kilometrų per valandą. Susižvalgome ir nusišypsome, ar nereikės kartais sutikti sugedusio Passat automobilio kelkraštyje, juk automobilis senas, nevalia „vaikyti“. Viduryje Prancūzijos susigrupuojame su „Amber Adventure A3“ ekipažu ir nutarėme link Barselonos važiuoti kartu. Mūsų tikslas atvykus į Barseloną nusipirkti kelto bilietus ir plaukti į Tanžerą Maroke. Dar rugsėjo mėnesį nutarėme plaukti kartu su „MP Racing“, „Amber Adventure A3“, „Amber Adventure A4“ ekipažais iš Barselonos. Kolegos nusipirko bilietus iš anksto, mes pasinaudojome organizatorių rekomendacijomis ir bilietų nepirkome, pasak organizatorių bilietų visada būna vietoje, o iš anksto nusipirkus gali ir nespėti į keltą. Važiuojant iki Ispanijos susitikome dar vieną Lietuvių ekipažą „Lukrida LT“, per raciją susisiekėme ir įkalbėjome juos kartu važiuoti iki Barselonos ir vietoje nusipirkti kelto bilietus, nes pirminis jų planas buvo nuvažiuoti iki Almerijos, išsimiegoti ir kitą dieną ramiai plaukti į Nadorą Maroke. Už Toyotos vairo vėl sėdu aš. Likus vos keliems kilometrams iki Prancūzijos-Ispanijos sienos gauname žinutė iš kolegų „MP Racing“, kad pasienyje avarija ir didžiuliai kamščiai, o jų Passat‘as sugedęs ir laukia mūsų pagalbos pirmoje degalinėje kirtus sieną. Passat sugedo, apsipylė juodais dūmais, neatlaikė kuro siurblys, tiksliau siurblio dangtelis trūko. Per racijaą susiekėme su „Amber Adventure A3“ ir „Lukrida LT“ ekipažais, nutarėme, kad mes ir kolegos iš „Lukrida LT“ skubam į Barseloną pirkti kelto bilietų, o amberiai sustoja pagelbėti pasatui. Barselona, apie penkiolikta valanda, mes jau terminale, kartu su kolegomis iš „Lukrida LT“ priparkuojame pirmi automobilius prie įvažiavimo į keltą. Kadangi bilietų kasos uždarytos, bet uosto darbuotojai patikino, jog bilietų yra ir bus parduodami po 17 valandos, likus vienai valandai iki įlaipinimo, nutarėme pasivaikščioti po Barseloną ir suvalgyti vietinę paelją. Terminale tikras low-rider vakarėlis, pilna aikštutė senų Mercedes, Peugeot ir kitų automobilių su Marokietiškais numeriais, automobiliai taip apkrauti senais daiktais ant stogo, kad dugnai tiesiogine ta žodžio prasme liečia žemę. Pasigrožėję tokiais vaizdais, patraukiame į miestą pietų. Bevalgant gauname žinutę iš amberių, kad jų abu ekipažai („Amber Adventure A4“ ekipažas važiavo iš Jungtinės Karalysties tiesiai į Barseloną) ir kolegos su pasatu jau vietoje, užėmė mums eilę prie kasos kuri parduoda bilietus. Skubame užbaigti pietus ir bėgte, nubėgame į terminalą pirkti bilietų, ir čia kaip griaustinis iš giedro dangaus, laužyta anglų-ispanų kalba – sorry no tickets, overbooked. Bilietų nėra, iki laipinimo į keltą liko viena valanda, mes pavargę, be miego, nesiprausę... Amberiai ir pasatas plaukia, o mes ant ledo. Ekspromtu su „Lukrida LT“ ekipažu nutarėme laikytis jų pirminio plano ir važiuoti į Almeriją, iš ten plaukti į Nadorą, taip laimėsime beveik dieną iki antro etapo, bet teks važiuoti be miego naktį dar 800 kilometrų, pagalvojom, kas čia mums reiškia, kai jau esam nuo Panevėžio nuvaževę 3150 kilometrų ir beveik be poilsio. Lekiam į Almeriją, likus pusei kelio iki tikslo, apima nežmoniškas noras miegoti, sunku išbūti už vairo, vėl keičiamės. Nenorėdami padaryti tos pačios klaidos ir likti be bilietų, per internetą nusiperkame bilietus, keltas išplaukia šeštadienį 12 valandą vietos laiku ir į Nadorą atplaukia 18 valandą, nors kelionė laivu trunka tik 6 valandas, bet užsisakome kajutę, reikia dušo, poilsio ir miego, tenka sumokėti 300 eurų dviems žmonėms, kai tuo tarpu tik bilietas be kajutės butų kainavęs 70 eur. Dar nepasiekėme Afrikos, o nuotykiai toliau tęsiasi. Muitinės procedūra prasidėjo dar būnant kelte. Reikėjo užpildyti imigravimo korteles į Maroką (Fiche D’Embarquement) ir gauti pase štampą su C.I.N. numeriu (šis numeris išduodamas visam paso galiojimo laikui ir skirtas sekti judėjimą Maroke, sekantį kartą atvykus į Maroka su tuo pačiu pasu numeris išlieka esamas). Belaukiant eilėje prie šios procedūros, priėjo marokietis ir naglu veidu pradėjo klausinėti, kiek mūsų žmonių grupėje, kokiu tikslu vykstame į Maroka. Lengva forma kolega jį pasiuntė ir atsakė, kad ne jo reikalas kiek mūsų yra grupėje. Tada tas naglas marokietis pareiškė, kad jis yra valstybės tarnautojas, policijos pareigūnas, paprašius parodyti pažymėjimą, nesulaukėme ir buvo pasiūstas tolyn. Įpusėjus eiliai prie pasų štampavimo, pamatėme, kad apklausą, kodėl vykstame į Maroką ir štampukus dėlioja tas pats asmuo, kuris prisitatė policijos pareigūnu. Truputi išmušė šaltas prakaitas, ar pateksime į Maroką. Priėjus mūsų eiliai, pareigūnas pažiūrėjo, nusišypsojo įroniška šypsena ir tare – Remember me? Dar pajuokavo, kad Maroke dauguma pareigūnų neuniformuoti ir be pažymėjimų, uždėjo štampus pasuose ant imigravimo kortelių ir palinkėjo gerų įspūdžių Maroke. Taip mes jau buvome viena koje netikroje Afrikoje. Pietūs, pigaus alkoholio nusipirkimas duty free praduotuvėje, dušas ir miegas. Mintys jau buvo Maroke, širdis ir piniginė džiaugėsi, kad įveikėme Europą, turbūt tai buvo vienas iš brangiausių etapų, kuriame išleidome daugiausiai pinigų kurui bei kelių mokesčiams. Išsimiegoję, pailsėję, jaučiamės, kad galim kalnus nuversti, tolumoje jau matosi Maroko krantai. Sutinkame kelte Mindaugą ir Kasparą iš “Lukrida LT” ekipažo, bei Giedrių iš “Big Red” ekipažo, jie kelionę keltu pasirinko be kajutės – pavargę. Sėdam į savo FEA’ją (taip praminėme Toyotą dar būdami Lietuvoje, nes ji buvo baltos spalvos ir valstybinių registracijos numerių raidės FEA) ir ratais pasiekėme Maroko žemę. Nuotykiai tesėsi toliau. Kaip organizatorių roadbook’e (kelionės knygoje) buvo rašyta rekomendacija, kad už 5 eurus galima susirasti tarpininką, su kurio pagalba visą įvažiavimo procedūrą galima susitvarkyti greičiau, taip ir padarėme. Kadangi FEA’ja registruota mano vardu išėjau tvarkytis dokumentų, tiksliau šuoliavau per balas, nes Marokas mus pasitiko lietingai, o kolega Gytis liko saugoti automobilio. Būdami Lietuvoje žinojome, kad Maroke jokiu būdu negalima minėti Vakarų Sacharos, kad tai yra tas pats Marokas arba kitaip vadinama pietinė Maroko dalis (nors beveik visas pasaulis Vakarų Sacharą pripažista kaip atskirą valstybę, ši teritorija yra nelegaliai okupuota Maroko), nei ant automobilio, nei ant mūsų logotipo niekur to neafišavome. Bet, vistiek padarėme klaidą, ant Toyotos kapoto buvo užklijuotas žemėlapis su visu kelionės maršrutu, jame net specialiai nutrinėme užrašą Vakarų Sachara, bet liko mažytė punktyrinė linija tarp šių dviejų šalių. Nuotykiai tesiasi. Pradžioje priėjo vienas muitinės pareigūnas, rukydamas lėtai apžiūrinėjo žemėlapį, išėjo, atsivedė dar vieną kolegą, po keletos minučių buvo gal dešimt pareigūnų, kareivių, muitininkų, policininkų, visi žiūrėjo į žemėlapį ir piktai, garsiai, prancūziškai kalbėjo. Privertė nuplėšti žemėlapį, tiksliau patys nudrėskė, šaukdami, kad čia visur Marokas. Ačiū dievui, tuo viskas ir baigėsi, teko girdėti, kad būna tokių atvėjų, jog net nebeįleidžia į Maroką, ar net sulaiko areštinėje. Vėl išmušė lengvas, šaltas prakaitas. Po automobilio įvažiavimo į šalį dokumentų susitvarkymo sekė automobilio patikra. Žinojome, kad nuo 2017 metų Maroke, ne tik draudžiama naudotis dronu, bet ir draudžiama įsivežti į šali, drono įvežimas į šalį nelegaliai, ne tik kvepia jo konfiskavimu, bet ir kalėjimu, todėl mes savo droną išardėme ir išslapstėme po visa automobilį, miegmaišiuose, palapinėse ir kitur. Prasidėjo Toyotos patikra, muitininkui sukėlė įtarimą, ką mes vežame ant stogo kanistruose, paaiškinus, jog vykstame iki Gambijos ir ten yra supiltas dyzelinis kuras, toliau sekė vidaus patikra. Buvome apklausti ar tikrai nevežame drono, pradarė automobilio dureles ir pradėjo raustis po daiktus, visa laimė, vieną dėžę su tušinukais buvome pasidėję salone (tušinukus, kaip ir kitą labdarą vežėme Gambijos mokykloms). Wat iz zys – grubiai šuktelėjo muitininkas. Kan ai teik uon – toliau klausė. Sakau – Pens, it’s charity for Gambia Schools, ok you can take two – ir padaviau bent tris. Veidas tik persikreipė, nuo vienos ausies iki kitos ausies lūpos ištyso, šypsena kaip pas mažą vaiką gavus saldainį. Follow me – šuktelėjo man ir nusivedė, kaip vėliau paaiškėjo iki muitinės vado. Savo viršininkui padavė tušinukus ir baksnodamas į mane pirštu tare – present, prezent. Muitinės vadas, tikras viršininkas, platūs ūsai dengiantys visa burną, veidas išvagotas raukšlių, turbūt dar mates Maroko karą su Ispanija, paimė tušinuką, pamaigė, patikrino, kad veikia, ramiu veido uždėjo štampą ant automobilio patikros dokumentų ir šūktelėjo – GO! Taip palikdami visą virtinę automobilių išvažiavome be eilės iš muitinės tritorijos. Oficialiai mes jau Maroke. Plaukdami iš Almerijos į Nadorą, kelte užsisakėme viešbutį vos 12 kilometrų nuo terminalo, Selūne miestelyje, skambiu pavadinimu “Motel Paris-Dakar”. Ten planavome apsistoti su kolegomis iš “Lukrida LT” ir “Big Red” ekipažų. Viešbutukas priminė tuos pigius pakelės motelius esančius JAV, tik viskas buvo persmilkė ne rūkalais ir pigiu burbonu, o arabiškais kvapais ir marokietišku skurdu. Šeštadienio vakaras, mes jau Maroke, viešbutyje, kiti lietuvių ekipažai dar tik pakeliui iš Barselonos į Tanžerį, rytoj laukia tik 400 kilometrų iki Midelto ir pirmas etapas bus baigtas. Įsikūrus, apžiūrėjus automobilius, nors ir buvo vėlyvas vakaras, nusprendėme išbandyta marokietišką virtuvę, viešbučio administracija, nupasokojo kaip nueiti iki artimiausio vietinio restorano. Į kompaniją pasikvietėme Kasparą su Mindaugu ir kulniuodami šalikelia pasukom link maitinimo įstaigos. Restoranas pasitiko su kabančios skerdienos vaizdais už lango ir maloniu kvapu nuo kurio burnoje pradėjo rinktis seilės. Viduje, kaip ir reikėjo tykėtis, niekas nekalbėjo angliškai, o mūsų prancūžų žinios baigiesi ties bondžiur, sava ir žiutem žodžiais, meniu nebuvo, tik stovėjo senas kompiuteris su arabiška klaviatūra ir DOS’ine programa, kurios pagalba galima savarankiškai užsisakyti maistą. Visa laimė netrukus pasirodė restorano savininkas, turbūt pamatęs pasimetusius turistus, kuris ryšlia kalba paklausė – Do you speek English? Schrechen Zie Deutch? Gavarity pa ruskami? Pasirodo žmogus ilgą laiką gyvenęs Vokietijoje, užsidirbęs pinigų grįžo į tėvyne plėtoti verslo. Pasirodo, savitarnos termianle, tame pačiame su DOS’ine programine įranga, reikia pasirinkti žmonių kiekį, norimą mėsos rūšį ir gramus. Vuolia, nepraėjo nei 15 minučių ir pilnas stalas nukrautas gėrybių. Kiekvienam po 150 gramų erienos, po 100 gramų triušienos, marokietiškų salotų, įvairių padažų ir arbatos. Už sočia, šviežią vakarienę (bent ji buvo ruošta šviežiai, apie skerdienos amžių neturime žinių, bet skrandžiai nesiskundė) keturiems sumokėjome apie 25 eurus. Sotūs, laimingi grįžome ilsėtis. Ankstyvas sekmadienio rytas, šešios valandos, tik prašvitę, temperatūra nesiekia dešimties laipsnių, pusryčiaujame ir delojamės waypoint’us navigacijoje (mūsų kelionių roadbook’e kiekvienam etapui būdavo surašytos kordinatės, pro kuriuos taškus reikia važiuoti iki tos dienos etapo pabaigos). Prieš pajudant link Midelto, sutvarkėme kolegų Mindaugo ir Kasparo Land Rover Discovery elektros instaliaciją, dar būnant Ispanijoje, pajungus elektrinį arbatinuką buvo sudegintas 12V lizdas. Šiandienos maršrutas driekėsi palei Muluje upę, plynlaukštes link Atlaso kalnų. 400 kilometrų atstumą įveikėme per devynias valandas, teko pasikelti į kalnus apie 1500 metrų virš jūros lygio, važiuoti žvirkeliais ir snieguotais keliais. Welcome to Africa, sniego daugiau nei Europoje. 17 valanda, mes Midelte – oficialiame pirmo etapo finiše. Smelkaintis lietus, šlapdriba, didelis vėjas ir vos du laipsniai šilumos, dėl prastų orų Maroke visi bivakai buvo atšaukti. Baseinas viešbučio teritorijoje nevilioja. Susitinkame kolegas iš “Amber Adventure A3 ir A4”, kolegas iš “MP Racing”, bei “Big Red”. Vakarienė, poilsis karališkame Kasbah Asmaa viešbutyje (įvaizdis karališkas, kaina ir konfortas žemiški), dalinames įspudžiais ir planuojame sekančio etapo maršrutą. Rytoj kartu išvažiuojame 4 ekipažai – “Asistemos Team”, “Amber Adventure A3”, “Amber Adventure A4” ir “Lukrida LT”. Viskas, 3300 kilometrų įveikti! Degalinėje, kažkur Italijoje. Lekiam per Prancūziją, iš paskos "Amber Adventure A3" ekipažas Ispanijos greitkelis. Po bemiegės Europos Barselonos terminale. Barselona. Tradiciniai ispaniški pietūs. Sužinojus, kad bilietų nėra, pasiruošę lėkti į Almeriją. Almerijos krantai. Ate, ate Europa.
