AsistemosTeam

Vietinės gamybos rakija pas svetingus albanus Permetis

Benje Termės

Ketvirta diena Pogradecas [AL] – Permetis [AL]: 185km (T2451km) 2019-liepos-27 Galima sakyti poilsio diena. Laukia tik 185 km kalnų serpantinais. Iš ryto dar „pamaklinėjame“ po Pogradeco centriuką, pavalgome vietinių kepinių ir į kelią link Benje Termės esančios šalia Lengaricės kanjono. Nepilni 200 kilometrų, bet važiavome pusė dienos. Serpantinai, keliai be atitvarų, žvirkeliukai, skardžiai. Planas buvo nakvoti palapinėse prie Benje „natūralaus SPA centro“, bet nepamirškime, kad važiuojame rugpjūčio mėn. ir dar šeštadienį, žmonių tuntai, vos randame, kur prisiparkuoti ir dar už parkavimą susimoka. Prisikaičius internete, kad tai puiki ir rami vieta stovyklavimui, truputi nusiviliame, na pats sezono įkarštis. Įsirengiame tik mini stovyklą su kėdutėmis, stalais, virtuve ir pietumis, bėgame maudytis. Poilsis. Termėje praleidžiame laiką iki pat vakaro ir dėl perdidelio turistų apkrovimo nutariame važiuoti į Permetį. Randame žiauriai šaunius apartamentus pačiame miestelyje. Albanų šeimos įkurti svečių namai, labai svetingi ir malonųs žmonės, pavaišina rakija ir papasakoja, kad jų dukterėčia mokinasi Vilniuje ekonomiką. Lengvas atokvėpis terasoje, besigrožint saulėlydžių kalnuose, bei alumi ir rakija Pusryčiai Pogradecį

Vis dar Makedonija Ochrido ežeras, jau Albanijoje, kitoje pusėje matosi Ochrido miestas esantis Makedonijoje. Podgradecį, palei Ochrido ežero pakrantę pilna suoliukų, vietiniai pagyvenę žmonės sėdi poromis ir bendrauja, kas neįprasta musulmoniškoms šalims, čia bendrauja viešumoje ir moterys, ne tik vyrai. Nors Albanija musulmoniška tiek, kiek Estija - krikščioniška Dalis gausios vakarienės Nakvynės vieta, su puikiu vaizdu į Ochrido ežerą. Trivietis kambarys - 20 eur.

Trečia diena Nišas [RS] – Mavrovo Nacionalinis parkas [MK] - Pogradecas [AL]: 441km (T2266km) 2019-liepos-26 Keliamės anksti ryte ir važiuojame link Makedonijos, turėjom planą nakvoti Mavrovo nacionaliniame parke palapinėse, bet pasikeitus kelionės trukmei (taip pat pasijutus nejaukiai šioje šalyje), atsisakėme, geriau daugiau laiko skirti kelionės tikslui – Albanijai. Prieš kertant sieną užsukome apsipirkti Serbijos miestelyje prie pat Kosovo sienos – Preševe. Vaizdai niūroki, na kaip ir daugumoje arabiškų šalių, nes būtent šiame miestelyje matosi, kad diždioji dauguma gyventojų albanų tautybės, pilna mečečių, bei karinės technikos, kareivių, policininkų ir t.t. Na kaip ir visur pasienyje su Kosovu. Makedonija pasitinka nelabai svetingai, jau ant sienos pilna romų kilmės moterų siūlančių pirkti visokį š, o atsisakius ir uždarius langus pradeda piktai „varažint“ palei nosį ir vos tik sustojus pirmoje degalinėje užsipilti kuro, operatorius palinki sėkmės – „You will have problems in Macedonia“. Taip ir nesupratau jo to palinkėjimo, ar problemos bus su kuru (nes vietoj 60 litrų pripila tik 40l), ar šiaip problemų. Na, Panevėžyje, kai rajone sako „Turi problemų“ tai viskas yra aišku Autostradomis aplenkiame Skopje, Tetovą ir greitai pasiekiame serpantininius šunkeliukus vedančius per Mavrovo nacionalinį parką. Tikslas aplankyti dirbtiną Mavrovo ežerą / užtvanką – čia veikia didžiausia Makedonijos elektrinė. Per pievas ir žvyrą privažiuojame pačia pakrantę, nutariame nueiti prie vandens, likus kokiems 5 metrams pasigirsta vietinių senų moterų riksmai „Nein, nein, achtung, achtung, nein, electric, electric“. Šlubčiodamos pribėga kokios keturios vietinės senolės ir laužyta vokiečių kalba pradeda aiškinti, kad neiti prie vandens, kad nutrenks elektra. Pasifotografuojame ir lekiame toliau per nacionalinį parka iki Albanijos. Parkas išties gražus, bet visos įspūdingiausios vietos pasiekiamos tik pieškomis. Automobilių su „importiniais“ numeriai nebesutinkame, vien tik vietinė fauna. Likus keliems kilometras iki sienos Kjafasan-Qaf Thane tiek kelias, tiek pastatai darosi skurdesni. Bet tai ne motais. Albanija pasitinka išskėstomis rankomis. Trumpiausias sienos kirtimas per visą mano istoriją, labai malonūs muitininkai, plius tik kirtus sieną pribėga kelios albanės nešinos žemėlapiais, lankstinukais ir sveikina atvykus į jų nuostabią šalį. Nuo pat pirmųjų metrų viduje jaučiamas malonumas, tarsi čia ir turėtum būti. Taip buvo ir visos kelionės metu po Albaniją iki pat Vlorės. Apsistojame Lin miestelyje prie Ochrido ežero ir važiuojame apsidairyti po nuostabųjį Pogradecį. Matosi, kad per paskutinius dešimt metų (prieš tiek laiko buvo kolegos Albanijoje) labai gausiai investuojama į turizmą, infrastruktūrą – reikia kažkaip albanų mafijos „užkaltus“ pinigus Europoje įsisavinti. Visas kelias nuo Lin iki Pogradecio naujai nutiestas, su trinkelėmis klotais dviračių takais apšvietimu ir pats miestelis pasitinka labai maloniai. Visiškai turistinis, bet neperkrautas žmonėmis, matosi, kad čia atostogauja Albanai, užsieniečių beveik nesutikome. Maudynės ežere, laikas atrakcionų parke (10min apie 35eur centus) ir puiki vakarienė vietiniame restorane, kuriame bandėme susikalbėti albaniškai (menių buvo albanų kalbos) – vietiniams buvo juoko iki ašarų Vakarienė puiki, trys porcijos vietinės žuvies, grillinta vištiena, kalnas graikiškų salotų (vienos porcijos užteko trims), alus, fanta ir visa tai už 20eur. Grižus į kaimelį, kuriame nakvosime patikriname automobilio skysčius, ar viskas ok, susimažiname padangų slėgį, nuo karščio visose padangose 3 „atmosferos“, lauke plius 40C, dar važiuojant Serbijoje buvo lentelė su greitkelio paviršiaus temperatūra +60C. Rytoj laukia toliau pažintis su Podgredeciu ir kelionė link Permečio. Kai buvome Kroatijoje, labai gailėjomės, kad šiame nuostabiame miestelyje nepasilikom dar porai naktų. Pakeliui link Mavrovo Nacionalinio parko Dažnai sutinkama transporto priemonė ir vežamas krovinys Mavrovo ežeras / užtvanka Tolumoje matosi senolių būrelis, kuris mus perspėjo nesiartinti prie vandens

Pirma diena Panevėžys [LT] - Liublinas [PL] - Prešovas [sK]: 920km 2019-liepos-24 Pirma diena, kaip ir visos kelionės dažniausiai prasideda Lenkijos kilometrų "žudymu". Taip ir šį kartą ne išimtis. Važiuoji, stoji į degalinę, vėl važiuoji, vėl stoji. Šios atkarpos vidutinis greitis gavosi tik 66km/h, kažkaip pirmą kartą pasitaikė, kad senuoju keliu link Liublino buvo labai didelis apkrovimas, gal, kad vasara, darbo diena... Nakvynė pakelės motelyje netoli Prešovo, Slovakija. Lekiant Lenkijos keliukais, aplenkėme 6-7 suomių ekipažus su Citroen 2CV. Nors visos kelionės metu, visose šalyse sutikome tiek vokiečių, tiek švedų, suomių su 2CV. Nakvynė netoli Prešov. Už 50eur gavome paskutinį kambarį, keturviečius 120kv/m apartamentus Antra diena Prešovas [sK] - Budapeštas [HU] - Belgradas [RS] - Nišas [RS]: 905km (T1825km) 2019-liepos-25 Be didesnių "lyrinių" nukrypimų į šonus, toliau naikiname kilometrus. Po paskutinio apsilankymo Slovakijoje, be vinjetės, daugiau neberizikuoju Kertame Vengrijos lygumas ir judame link Vengrijos-Serbijos sienos. Apie šios sienos kirtimą (Horgoš) interneto platybėse buvau prisikaitęs daug gandų, net buvau pasiruošęs mažesnius punktus, kuriuose galima kirsti sieną. Sklando daug, kandų, kad reikia kabėti po kelias valandas, kad problema ne Serbijos pusėje, o Vengrijos, kad Vengrai labai viską "stabdo". Na kažkiek tiesos yra, visas pravažiavimas truko apie 1,5val (kitose šalyse, niekur tiek nebesugaišom). 15 valanda, temperatūra +40C, bestovint valandą eilėje, akyse kuro rodyklė nukrito nuo F iki E, mintyse "Jo, tik baigėsi EU ir prasidėjo nuotykiai". Paranojiškai pradedu užuosti benzino kvapą, išlipu iš automobiliu, pasilenkiu, jokios balos, jokios šlangutės netrūko (turėjau prisidėjęs kuro šlangų, dėl tokių bajerių), bakas neprakiuro, paranojinis benzino kvapas tiesiog šiaip tvyro ore, nuo šimtų automobilių. Įlipus į automobilį, gamyklinės navigacijos ekranas pradeda mirksėti, telefonas pajungtas krauti išmeta "Temperature error"... Pavažiavus į pavėsį, užgesinus automobilį, pastovėjus keliolika minučių viskas susitvarko. Tiesiog lauke keturiasdešimt, per priekinį langą panelė įkaitinta turbūt iki visų +60C, kaip sakant "ŠP" Judam toliau, autostrados puštustės, labai keista po perkrautų EU kelių atsidurti Panevėžys-Vilnius automagistralėje. Kelionės tikslas perlėkti per Serbiją ir nakvynė, pačioje Serbijos apačioje, Niše. Nišas pasitinka jau sutemus, apie 21 val. Varganai atrodantis, su pramoniniai rajonais, apgriuvusiais pastatais, gyventojų netoli pusantro šimto tūkstančių. Per booking.com išsifiltruoju pigiausius ir geriausius įvertinimus turinčias apgyvendinimo įstaigas. Vuolia, pačiame centre, 18eur už trivietį kambarį, įvertinimas 9.6 balo, pažymėta, kaip įtin švarūs apartamentai. Likus kokiam kilometrui iki nakvynės vietos prasideda nebaigtų statybų namai, tiksliau dalinai baigtų, kaip arabiškose šalyse, pirmas aukštas gyvenamas, antras paliktas "dasistatyti" vaikams, pasukus link apartamentų prie kelio ant sankryžos kampo stovi pora serbų ir nužiūrinėja mus pravažiuojančius. Vos tik prisiparkavus automobilį atbėga vienas iš tų stovinčių, mojuodamas rankomis ir šaukdamas. Net nespėju sureguoti, kaip jis stovi mane apkabinęs ir vardina 1995 metų Lietuvos krepšinio rinktinę, ne tik pavardėmis, bet ir vardais, net neleidžia įsiterpti Baigęs savo eilėrašti, pabrėžia, kad nesijaudinti dėl automobilio, čia jis bus "safe" ir atsisveikindamas sušunka "but we are better in basketball". Apartamentai tikrai liuks, švaru, tvarkinga, net jaučiasi švaros kvapas ir tik 6eur žmogui. Savininkas labai malonus ir paslaugus, kieme pilna mototuristų plieninių žirgų su GR ir D numeriais. Labai nustemba sužinojęs, kad mes važiuojame ne į Graikiją, kaip daugelis čia apsistojusių, o į Albaniją. Taip pat pasisiūlo mus užregistruoti policijoje, kad nereikėtų patiems registruotis, nes jeigu Serbijoje būni daugiau, kaip 24val., privaloma apie save informuoti. Labanaktis. Vengrijos lygumos Serbijos automagistralė "Panevėžys-Vilnius" Pasitinka Belgradas / Beogradas

Lengvas šeimininis overland tripas su šeima (aš, žmona ir 4 metų sūnus, šuo liko namuose, bet apie keliavimo problemas su šuniu aprašysiu vėliau) Planuota buvo nuvažiuoti 6500km ir kelionei skirti 21-23 dienas. Bet antrą kelionės dieną, gavus info, kad atsirado svarbus projektas, teko kelionę trumpinti iki 15 dienų. Iš viso nuvažiuota 5608 km. Lithuania-Poland-Slovakia-Hungary-Serbia-Macedonia-Albania-Montenegro-BosniaHerzegovina-Croatia-Italy-Slovenia-Austria-Czech-Poland-Lithuania. Kelionės kaštai 1900eur TOTAL, kuras, nakvynės, maistas ir t.t. (Čia neskaitant reguliarių, kasmetinių, pasiruošimo / remonto kaštų). Dabar trumpai, apie FamilyBalkanTrip2019. Kur dar kartą važiuočiau, o kur nebe. Detaliau viską aprašysiu eigoje. Valstybių sąrašas pagal labiausiai patikusias. Tvelf pointz gou tu: 1. Albanija - bet tik apačia, nuo Vlorės žemyn (į viršų neverta vykti). Ten tikra Albanija, viskas super, žmonės, maistas, gamta, Jonijos jūros pakrantė, kalnai. Nuoširdumas, tikrovė, ech....Ar dar ten vykčiau? Taip tikrai, ten pilna visokių keliukų, maršrutų, kur galima būtų su visureigiais pasitrankyti; 2. Juodkalnija - fantastika. Dar kokius 5 kartus mielai nuvykčiau, puiki vieta poilsiui / atostogoms su šeima. Tivato regionas ir įlanka užburia. Nors ir daug prabangos ir milionierių )) bet jie neužgožia vietinių žmonių nuoširdumo. Jūros gėrybės - super! 3. Kosovas - manau, kad būtų jis buvęs čia, bet pasikeitus kelionės planams ir trukmei, nebepavyko aplankyti. 4. Bosnija ir Hercogovina - paliko tokį dviprasmį įspūdį, visiškas 90tųjų marozinas su nieko neatsiliekančia archiektūra, bet kažką tokio turi kabinančio, bet dar nežinau ką, gal saulėlydžius, gal tą aurą, gal... teks dar kartą apkankyti kadanors, kad įsitikinti. 5. Serbija - prieš kelionę galvojau, kad ši agresorinė, tironinė valstybė, bus paskutinėje vietoje, bet paliko geresnį įspūdį, labai nuoširdūs žmonės, tik vis pabrėžia, kad jie "better in basketball". 6. Makedonija - atgrasanti, vietoj kelių planuotų nakvynių, nebuvo nei vienos, sutikti žmonės pasirodė nemalonūs, atstumiantys, labai primenantys romus, labiausiai iš visų balkanų aplankytų šalių, makedonai buvo panašiausi į radžį 7. Kroatija - never ever again. Totalus nusivylimas. Visiškai nepatiko, viskas, žmonės, miestai, atmosfera, ten besilankantys turistai ir t.t. KONKRETI PALANGA. Manau daugiau ten kojos nekelsiu p.s. ši nuomonė yra tik mano ir gali skirtis nuo kitų žmonių nuomonės, bei situacijos, ir nėra rekomenduojamo pobūdžio (išskyrus dėl Kroatijos ) Trumpai apie keliavimo priemonę. Kadangi tai šeimyninis lengvas maršrutas, tam turiu skirtą FamilyTripCar'ą. 2009 VOLVO XC90 V8 4.4. Sport+Executive+Individual. Eksplotuojamas nuo 2013 metų, prifarširuotas visokių priedų ir patobulinimų lengvinančių keliones su šeima. Du bakai, kuro telpa 140 litrų, trąsoje galiu nuvažiuoti net 1000km. 30" AllTerain padangos (Cooper Zeon LTZ R19/55/255). GroundClearencas apie 27-28 cm. Po didelias bekelias neskirta važinėjimui, bet šeimyninėms kelionėms, kur reikia didesnio pravažumo, puikiai tinka (Stogo bagažinėje turiu sandrakus, pora sintetinių lynų, skremulius, karabinus ir mechaninę gervę, bet dar niekad neprireikė). Dugno apsaugos (Variklio, dėžės, Haldex) Bagažinėje viskas pritaikyta, kad patogiai susidėtų 60litrų 3 konteineriai ir 30litrų 3 konteineriai (Palapinės, kirvukai, kastuviukai, stalai, kėdės ir visas kitas stovyklavimo inventorius).

Kitos savaitės viduryje (24-25 d.) pajudam Lenkija-Slovakija-Vengrija-Serbija-Makedonija-Albanija...., gal kas bastosi dabar ten?

Manau problemų nebus, tik patiems važiuojant, dėl sienų kirtimo reikėtų pabendrauti su "Afrikos grandais", tokiais kaip Sutkus (kadangi Audrių pažįstu, tai prieš išvažiuojant gerų patarimų davė), Kriaučiūnas (Žilvinas, Gambijoje gyvena) ar Požėla (yra forume ) ) Kai nekartą važiavę Africa Chalange papasakotų kur geriau su sienom, nes mes kai per ralį važiavom, tai viskas buvo suderinta. Dėl kuro truputi bėdelė jei su benzu (Mauroitanija), bet irgi ne katastrofa, nors ir dyzelio Mauritanijoje geriau turėti kokį papildomą kanistrą, žiūrint kur blūdisit. Mums važiuojant paplūdimiu link Naukšoto prireikė kokių papildomų 5 litrų iš kanistro. Daugiau niekur bėdų nebuvo.

Babobabų giraitė. Čia mūsų šios dienos bivakas.

Valio, valio, beveik Europa. Asfaltas baigėsi, prasideda raudono molio greitkelis. Vietinio kaimo vaikinams padovanojame kamuolį, jie stovi futbolo stadione.

Gruobuoniai, ta ranka sugebėjo įlysti pro langą ir nuo grindų pačiupti maišą saldainių. Miesteliai vargani, šventyklos pompastiškos. Prigavom prancūzą, turbūt po pietų Vietinis kaimukas. Touba, didžioji mečetė. Touba, vietinės.

STAGE #10. Lampsar – Kaye Boubou. 480 km. Įprastas rytas, keliamės, pusryčiai, važiuojam. Šios dienos maršrutas turbūt pats nuobodžiausias iš visų šių metų. Virš 300 km važiavimo geru, kokybišku, asfaltuotu keliu. Nors tokio kelios galėtų pavydėti ir Lietuvos gyventojai, bet pravažiuojančiu miestelių nelinkėčiau. Moliniai namukai iš žabų ir žemių, šiaudiniai stogai, jeigu ne tas asfaltas pasijustum tikrai kaip Afrikos gludumoje. Kaskart pravažiavus tokį miestuką ar kaimuką, iškarto seka pakelėse milijonai šiukšlių, toks jausmas, kad senegaliečiai tvarkingi, savo kieme nešiukšlina, viską meta už tvoros. Šiandien oras šalčiu nelepina, nei per šilta, nei per šalta, termometro stulpelis rodo tik +45C. Vaizdai pro automobilio langą tikrai primena jau tikrąją Afriką, ne be Marokas, nebe Mauritanija, vietoj smėlio visur savanos, savanos ir moliniai namai. Pakelėse, prieš kaimus ar už jų, daugėja laukiančių vaikų, pirštais rodančių į burną ir rėkiančių „kadų, kadų“ (maisto, maisto). Senegale ir Gambijoje, pakelėse išdalinome visus 16 kg karamelinių saldainių, kuriuos mums davė „Roshen“. Vaikai agresyvoki, vos pradarius langą ir stabtelėjus šalia, puola į vidų, kiša rankas, viską griebia iš automobilio, bandant paduoti saują tušinukų, griebdami juos sulaužo, tarsi maitvanagiai dvėselėną. Ir kaskart, važiuojant pro skurdų miestelį, jo centre stovi pompastiškas pastatas – mečetė. O pakelėse visur stori, didžiuliai baobabai – įspūdingi, ir dvimetriniai termitų „skruzdėlynai“, tiksliau „termitinai“. Taip nuobodžiai slenkant valandoms ir sukantis kilometras tachometre privažiuojame didžiausia pasaulyje fanatizmo centrą – Touba miestą. Pusės milijono gyventojų miestukas, didžiausias ne tik Afrikoje, bet ir visame pasaulyje musulmonų Muridų brolijos centras ir šventas miestas. Pasak mūsų kelionės knygos, šiame mieste propaguojamas sufizmas, asketinė mistinė islamo srovė su visokiomis spiritualinėmis ir voodoo nuokrypomis, teigiama, kad dievas pažįstamas su juo susiliejant per ekstazę ir kontempliaciją. Musulmonai tiki, kad visas jų gyvenimas – tai kelias link Dievo, bet sufijai mano, kad Dievą galima pajusti dar būnant žemėje, atliekant tam tikras keistas praktikas. Na toks keistokas ir baugokas miestelis, pilnas visokio plauko piligrimų su daug mečečių (net 52, o didžioji mečetė yra didžiausias Afrikoje) ir reklaminių stendų prie viešbučių kviečiančių į Dievo pažinimo „sanatorijas“. Trumpiau tariant, tai Afrikos Meka. Organizatoriai perspėja būti atsargiems, nes vietiniai nemėgsta atvykėlių ypač kitokios religijos. Nors mieste deklaruojama, kad yra pusė milijono gyventojų, bet su visais piligriminiais atvykėliais visada būna daugiau kaip milijonas musulmonų, antras pagal dydį ir svarbumą miestas po Dakaro. Mieste visiškai uždrausta gerti alkoholį, rūkyti, klausytis muzikos, šokti – gręsią rimtos „baudos“. Ta proga, kad gerti ir šokti negalima, nusprendžiame papietauti šiame nuostabiame mieste ir susirasti vaistinę, nusipirkti dezinfekavimo skysčio, rankoms, ne skrandžiui, nes pakelės vaikai nemenkai apdraskė rankas, griebdami gėrybes. Sustojam prie patraukliausiai atrodančio viešbučio, na tikrai turėtų būti kokia vietinė maitinimo įstaiga, nes pietauti senegalietiškuose restoranuose įrengtuose jūriniuose konteineriuose, kuriuose ant žemės sėdi moteriškės ir peša vištas – nekyla noras. Ką gi, greitai nubėgu į viešbutuką, kol kolega saugo automobilį, viduje keliasdešimt apsimuturiavusių žmogelių, žiūri išpustomis akimis, kaip į kokį marsietį. Supratau, kad pataikiau į „religinę sanatoriją“ – maisto nebus, tepu slides. Likome be Toubietiškų pietų, na ką, reikia rasti antrą checkpointą, vaistinę. Radome. Detaliai nupasakojus ko reikia, kokio skysčio, vaistininkas parodo pirštu į vandens buteliuką, ką tik pripildyta vandens iš krano, ar balos. Naivuoliai, Afrikoje tikėjomės rasti rankų ploviklio, tenka naudoti Lietuvišką samanę. Pavažiavus keliasdešimt kilometrų nuo Toubos, asfaltas baigiasi, pasukam tiesiai į raudono molio kelią, tokį afrikietišką, kur per filmus rodo. Po kelių valandų molio, molį keičia važiavimas per savanas. Kelmai, krūmai, baobabai, kaimai, šuliniai, lakstantys vaikai, ožkos – saulė jau nebetoli horizonto. Baobabų milžiniško dydžio vis daugėja, termitinų taip pat. Privažiuojame vietovę pavadintą Kaye Boubou – vidury savanų didžiulė baobabų giraitė, mūsų bivakas. Įsirengiame stovyklą, vakarienė (lietuviškas skilandis keptas su svogūnais ir desertui lietuviška samanė) įspūdžių aptarimai su kolegomis. Sutemus vietiniai mus atrado. Prisirinko tūntai, pradėjo kaulyti maisto ir visokių daiktų, net ir nakčiai sulindus į palapines girdėjosi, kad jie tebestovi šalia ir laukia, ryte prabudus – jie tebebuvo. Truputi šiurpoka, bet čia Afrika ! Lietuviai pavydi tokio asfalto. Netoli Dakar'o. Pakelės miestelis. Pakelės miestelis. Pakelės miestelis. Pakelės miestelis. Už miestelio vietinis šiukšlių apdirbimo centras. AfroBioRecycle. Už miestelio vietinis šiukšlių apdirbimo centras. AfroBioRecycle. Savanos.

Kai sugalvosi pardavinėti, brūkštelk PM su kaina. Bus matyti, jeigu nieko nebūsiu dar susiradęs.

A GBAO permit can be obtained online when applying for the e-visa (20$), at most embassies (see below), also when you do not need a Tajik visa (2$-60$ depending on embassy) in Dushanbe at the Migration Police (OVIR) (20 somoni) in advance through a tour operator (40$)For the budget conscious, following the DIY procedure at the Dushanbe OVIR, rather than checking the box on the e-visa page, is a great money saver. If you do not need a visa, you cannot apply for the GBAO permit online. You will need to go to an embassy or do it in Dushanbe, or through a tour operator. https://www.ivisa.com/tajikistan-visa-gbao Nežinau kiek patikima info, radau internete, dar yra forumas kuriame pastoviai atnaujinama info apie GBAO: https://caravanistan.com/forum/viewtopic.php?f=21&t=5401

Youtubej followinu tokią prancūzę su australu, jie iš france į australiją su 130defu važiuoja. Tai prieš kokį mėn buvo uzbekistane, yra video. Vargo dėl dyzelio. GrizzlyNbear vadinasi jie youtubej.

Kada pardavinėsi, kiek grubiai pinigų, rėmo galą pjausit? Čia gal tas vienas iš dviejų kur rudenį po 5000eur paskui po 2500parsidavinėjo? Domina preliminari kaina, kas bus sutvarkyta ir kada? Dėkui

Su remėjais sudėtinga, aš turiu atsidaręs VšĮ su paramos gavėjo statusu, būtent dėl BudapestBamako ralio ir kitų ateities renginių. Realiai beveik visus remėjus kuriuos gavom, buvo per verslo partnerius. Remiant VšĮ su paramos gavėjo statusu, tu paramą gali nurašyti nuo pelno mokesčio, kitaip sakant pinigai kaip ir ne tavo, bet vis tiek sunku juos gauti, nes kai kas užsiprašo, kad jiems grąžinti 70-80 proc. tai tokius remėjus atmetus atmetus lieka smulkmės, kurie remia 100-200 eur. ar kažkokiais daiktais. Mūsų biudžetas buvo grubiai 10.000eur (čia su automobiliu) ir visais popierizmai, kurais pragyvenimu ir t.t. 3500eur automobilis, kuriuos atgavome jį pardavę, 2000eur kainavo auto paruošimas, remontas (čia pagelbėjo rėmėjas, įmonė kurioje dirbu), 2000 susirinkome iš remėjų (kurie išsileido doku rengimui, vaikų paramai ir t.t.), ir iš savos kišenės gavosi dviems žmonėms po 2x1500eur.

Preliminari kaina CPD, jei tarkim auto vertė 10.000 (bet čia reikia žiūrėti konkrečiai pagal kiekvieną šalį) Reik turėt virš 20k eurų, apie 18k atgausi pusės metų bėgyje, jei neprisidirbsi tose šalyse.

Matai, su Afrika vienu ypu gan sudėtinga, reikia didelio biudžeto, vien Egipte su carnetu nesamonės, ten 200% carnetas automobilio kainos, kuriuos atgausi tik 6 mėn begyje, o dar kitos šalys, kuriuose ne taip skausmingas carnetas, susidaro nemažas biudžetas. "Once the CPD has been used and is no longer needed, before its expiry date, the vehicle owner can return it back to the CPD-issuing organization in the country of vehicle registration. At the same time he will be refunded the guarantee deposit he paid when the CPD (Trip Ticket) was issued."

Mūsų viešbučio palūdimys Viešbučio namukai. 43eur dviems už parą. La Gazelle, 0,63l alus. Iš pradžių galvojom "Š" bet paskui supratom, kad tai pats geriausias alus Afrikoje, po Gambijos mirzgalo. Vakare. viešbutį aplankė krabai Best friends forever

Saint-Louis Love is...

Senegalo ar SenųGalų vaikai SenųGalų žemė Saint-Louis prasideda Saint-Louis

STAGE #9. Nouakchottas - Lampsar. 320 km Viešbučio kambario langas praviras. Keliolika minučių prieš 5 val. ryto. Pažadina nežmoniškas rėkimas, tarsi kam odą luptų. Pašokam iš lovų. Nesuprantam kas vyksta, toks riaumojimas, rėkimas, tarsi variklio garsas, tarsi katinuko spiegimas įlindusio po variklio dangčiu ir traiškomo generatoriaus dirželio. Kelios minutės kol suprantam kas vyksta. Kvietimas maldai. Esu buvęs nemažai musulminiškų šalių ir puikiai žinau kaip skamba kvietimas melstis, bet čia, Mauritanijoje, toks garsas, pirmą kartą girdimas, gal dėl maurų kalbos, skambėjo labai ekstremistiškai ir baisiai, toks jausmas, kad tuoj pro duris pradės verštis vietiniai su mačetėmis medžiodami baltuosius. Keliolika minučių buvo labai nejauku. Prasibudimom, einam pusryčių ir į kelią. Šiandien laukia išvažiavimas iš maurų sostinės ir iki galo N2 greitkeliu kol pasieksime Senegalo sieną. Nors rytas ir ankstyvas, bet „išsikabaroti“ iš Noukchotto trunka apie pusantros valandos, gatvės jau pilnos vietinės faunos. Vos palikus miestą kraštovaizdis kardinaliai pasikeičia, iki Nouakchotto visur buvo vien smėlis ir nieko, už Nouakchotto atsirado gyvybė, smėlynus pakeičia savanos, paukščiai, karvės, žaluma, tarsi būtumėm visai kitoje šalyje už kelių tūkstančių kilometrų. Pats N2 greitkelis nepakitęs, gal dar prastesnis, pilnas duobių. Slenkant kilometrams prietaisų skydelyje, pro langą slenka ir kaimai, moliniai namai, šiaudiniai stogai, šiuklės, vis daugiau vaikų pakelėse, vejasi, rodo pirštu į burną ir rėkia „kadū, kadū“ (maisto). Kadangi turėjome apie 20 kilogramų saldainių, gautų iš remėjų „Roshen“, pradėjome dalinti vaikams, nors visi patare į Afriką nevežti saldainių, nes vietiniai ir taip nedraugauja su burnos higiena, bet vaikai labai džiaugdavosi, saldainiai ir liks saldainiais vaikams. Likus keliasdešimt kilometrų ik Mauritanijos-Senegalo sienos išsukame iš N2 greitkelio į šunkelius. Pagal organizatorių rekomendacijas sienos kirtimas bus ne pagrindiniame punkte Rosso, o mažiau problematiškame Diama kaime. Važiuojant link sienos tenka kirsti nacionalinį parką, kuriam įvažiavimas mokamas. Sustabdo muitininkai, prašo pinigų vietiniais maurų auguliais, mes jų nebeturėjome, vietine valiuta būtų kainavę kažkur tai 5eur įvažiavimas, kadangi vietinių nėra, sako problem, eurais kainuos 20eur. Neturim kur dėtis, važiuojam pirmi, nei vienas iš ekipažų dar neatvažiavo, nėra iš ko pasiskolinti vietinių „dolerių“. Parko kontrolė, muitininkai trina rankas ir mūsų klausia kiek šiandien bus dar tokių žioplių, sakom apie 150-160 automobilių, net girdisi kaip jų akyse pradėjo suktis doleriukai, šypsenos iki ausų, paima iš mūsų tik 10 eurų ir palinki gero kelio. Parkas driekiasi palei Senegalo upę, iš vienos pusės kelio upė iš kitos pelkės, kvapas nekoks, supuvusių smirdančių žolių, bet aplinkui skraido įvairūs paukščiai, laksto šernai, begemotai, kupranugariai, karvės, tokios valdiškos, perkarusios. Stabtelim keliom minutėm atsipūsti, pralenkia vengrų TLC70. Už kelilikos kilometrų sienos kirtimas. Diama, maurų pusėje prasideda tiltas per upę, Senegalo pusėje kaimelis. Sienos kirtimas truko kokias 10-15 minučių, jokių problemų. Mauritanijos pusėje tenka susimokėti 5 eur berniukui už šlakbaumo pakėlimą ir leidimą įvažiuoti į muitinės zoną. 10 eurų kitam berniukui už buferinės zonos tarp šalių, tiksliau tilto, pervažiavimą. Jau Senegalo pusėje, prieina piktas policininkas, toks buldogo veidu, surenka mūsų dokumentus ir liepia eiti laukti prie langelio. Štampukai, veidų sutikrinimas, dokumentus gražina ir į automobilį. Vėl susimokam 5eur už šlakbaumo pakėlimą. Piktaveidis pareigūnas dar paduoda laišką, su užsienio reikalų ministerijos štampais ir t.t. Perspėja, jei Senegale kils problemų, ar su policija, ar su muitine, ar kariuomene, ar kokiais separatistais, paduoti šį laišką, dar ryškiu markeriu kitoje pusėje užrašo telefono numerį, ir šukteli Zys is my phone, problems – kol my. Palinki saugios kelionės ir mes jau Senegale. Kas ten buvo parašyta laiške, nežinom, viskas prancūziškai ir krūva štampų bei parašų, kertant Senegalo-Gambijos sieną, šį dokumentą turėjom grąžinti. Šios dienos bivuakas bus netoli Lampsaro, Zebrabar turistinėje bazėje, puikiai žinomai visiems Afrikos overlanderiams ir turistams. Mes nutarėme ten nevažiuoti ir apsistoti už 20 kilometrų esančiame Saint-Louis mieste, prieš kelias dienas ten buvome užsibookinę pigų viešbutuką ant vandėnyno kranto. Pats Saint-Louis vadanimas Senegalietišku Majamiu. Miestas įsikuręs sąlose, labai charizmatiškas, vyrauja kolonijinis stilius, jei ne skurdas ir šiuklynai, pasijustum kaip Majamije, pridėjus visa tai kas išvardinta, labiau primena Kubą. Pagaliau normali Afrika, visi atsupųtę, „teroristų“ nebesimato, visur alus ir mažas buteliukas 0.63l talpos. Apsistojus viešbutyje, palikus mantą, lekiam pasiblaškyti po miestą, pavalgyti, o pažiūrėti tikrai yra į ką. Vien ko vertas žvejų turgus, su tūkstančiais spalvotų valtelių. Miestelis tikrai super. Sugrįžus į viešbutį sutinkam „BeyondWorld“ komandą su Unimogu, apsitojo tame pačiame viešbutyje. Algirdas iš Unimogo užsiminė, kad leidžia jų bakas, prakurio, bandome visaip užlipinti, be dyzelis šlykštus daiktas, nepavyksta. Paliekam po baku plastikines talpas, unimogas turi du bakus, nutarė šio nenaudoti ir persijungti kitą. Kol gulinėjomės po Unimogu, pamatėm, kad mūsų Toyota kraujuoja. Leidžia salnikas, žegnojamęs, kad nebūtų iš reduktoriaus išbėgęs visas tepalas, o liko tiek nebedaug kilometrų, apie ~1500km. Na ka, nuemu ratlankio centrinį dangtelį, ir kažkaip įtartinai viskas atrodo, švaru. Bandau gedimą tvarkyti uostimo ir ragavimo būdu, ne tepalas, o „salerka“ aplipusi purvu ir tada prisimenu, kad prieš kelias valandas pilėmęs kuro ir perpylėm baką, dyzelis nuvarvėjo ant ratlankių, aplipo purvu ir atrodė kaip tepalas. Netikras alermas. Vakare aplankome vietinį barą, pabendraujame su Prancūzijos Legiono kareiviu, kurių čia pilna postuose, kas 100 metrų, mat Saint-Louse yra įsikūręs Prancūzijos legiono dalinys. Prieš dvi savaites iki mūsų atvykimo, Senegale, būtent ten kur poryt bus mūsų bivuakas buvo sušaudyti 13 žmonių, apie tai detaliau papasakosimė vėliau. Labanaktis N2 greitkelis Mauritanijoje Vis dar Mauritanija, vaizdai skiriasi nuo prieš tai buvusios maurų žemės Pakeliui per nacionalinį parką link Senegalo sienos

Birželio mėn. lengvas šeimyninis 3 savaičių maršrutas Serbija-Kosovas-Makedonija-Albanija-Juodkalnija-BosnijaHercogovina-Kroatija, kolkas dar tik vienas ekipažas aš+žmona+4msūnus, bet ieškom gal kas prisijungs. Šiaip turim planų 2020m arba B2B iki Siera Leone, arba PutFootRally (Namibija,Par,Malavis,Mozambikas)... Bus matyt Planų daug, norų daug, laiko ir finansų mažiau, bet... svarbu noras, o jei noras yra, atsiranda ir kiti dalykai.