Kažkaip kentėjau, kentėjau, galvoju nekomentuosiu, susilaikysiu, jau pakankamai turėjau reikalų su tam tikrom tarnybom, bet...aš apakęs, ant kiek žmonės "atvėsę" smegenis...tai kas vyksta neturi precedentų, ir jei ne bukas lietuvių lėtapėdiškumas, jau senai butų viskas užbaigta...O dabar tik peza visi nesamones, mato netoliau nei nosies ilgumas ir girdi tik bobučių pletkus ir iškrypėlių(iš įvairių tarnybų ir sluoksnių)pačiulbėjimus...Gerai, kai sėdi šiltai namie, apsikabines bonką alaus, viena akim žiūri į teliką o kita į lyginančios rūbus žmonos užpakalį ir nesikrauni, kaip ta maža butybė jaučiasi, kas jos galvelėj dedasi po patirto šitokio siaubo, kaip dabar jai plaunami smegenys ir vaistais trinama atmintis. Ir žinot, aš žinau, kad to nesupras tie kurie patys neturi vaikų, tie kurie patys realiai su kažkuo panašaus nesusidūrę ir tie, kurie patys sėdi per naktis porno saituose ir varvina seiles spoksodami į vaikus...Sakot, kas aš toks, kad taip kalbu ?...patikėkit, aš susidūriau su tuo...aš pats iki šiol kovoju dėl savo dukros laimės, aš žinau kokios skaudžios vaiko ašaros, kai ją skriaudžia, dusina atrodo turėtų būti pats brangiausias žmogus - mama, ir ją supanti aplinką...Man neišeina iš galvos klausimas - žmonės, kur męs nueisim, kuom męs tapsim kai aplinka vis labiau darosi iškrypusi, kai įvairaus plauko iškrypėliai vis labiau reiškia savo reikalavimus į savo iškrypėliškas teises...darosi beviltiška ir liūdna