AsistemosTeam

Vakarienė

Pietūs, velnių sostinėje. Tas raudonas labai aštrus čili padažas. Velnių sostinė, mažasis pragaras.

STAGE #8. B2 Beach - Nouakchott. 160 km Anktyvas rytas, pakuojames ir lekiame, kad spėtumėm atoslūgio metu. Visas kelias, 160 km atstumas driekiasi pakrante iki Mauritanijos sostinės Nuakšoto, važiavimo apie 2-3 valandas ir būsime pragaro sostinėje. Kaip rašoma internete ir mūsų kelionės knygoje, tamsiu paros metu geriau pralenkti šį miestą. Kaip ir įsitikinsim patys vėliau, nejaukus miestas, pilnas visokio plauko veikėjų, teroristų, kontrabandininkų, narkotikų prekeivių, vienu žodžiu baisus visokio gėrio ir blogio katilas. Nesvetingas ir atstumiantis miestas savo išvaizda, žmonėmis, pastatais, šiuklynais. Lekiam pakrante, langai pradaryti, vėjelis pučia, vandenyno bangos nuplauna dulkes nuo Toyotos, bet palieka didelį sluoksnį drsukos. Pavažiavus keliasdešimt kilometrų, tenka įveikti ne maža kopą, kuri tiesiog įkrenta į vandenyną. Toyota nesiuožiuoja, greitis geras, kertame žvėjų kaimelius, sklaidome jūrų paukščius, tupinčius pakrantėje. Likus keliems kilometras iki sostinės, paplūdimys baigiasi, tiksliau nebėra pakrantės, kelią užstoja betoninis tiltas-molas, kuris nueina gilyn į vandenyną. Šiaip netaip kertame kopas, pasimažinę slėgį, apvažiuojam molą, lieka vėl per smėlynus sugrįžti į paplūdymį... o va čia tai darbelio, sėdome dar labiau nei vakar, kasėmės, kišom sandtrekus, sėdom, kasėmės, atbėgo vietiniai padėti, stūmėm, kasėmės, karštis nežmoniškas, numetėm turbūt po kokį 10 kg svorio per valandą, bet dasibeldėme iki pakrantės, padėkojome vietiniams, apdovanojome saldainiais ir tušinukais. Smėlis buvo toks lakus, kad sugebėjau pamesti savo flipflopą („tapkę“), smėlis ją suvalgė pusryčiams, kiek beieškojau, bergždžias reikalas, šokam į kėdus. Sostinę pasiekėm per kokias 3 valandas. Visa diena poilsiui viešbutyje, dušas, pietųs, poilsis alus, mums to reikėjo po trijų dienų maurų smėlynuose. Pagaliau turime wifi, nes telefoninis ryšys (Telia) visoje Mauritanijoje neveikia, kitose šalyse be problemų. Aišku tai žinojome ir įvažiavus į Mauritaniją nusipirkome vietinę sim, tik toks niuansas su naujais telefonais, nesugebėjome įsidėti kortelės, neturėjome jokio smailo daikto išimti sim iš telefono Apie šia dieną tiek, pavargę, ryt ryte baigsime pervažiuoti Mauritaniją N2 greitkeliu ir mus pasitiks Senegalo savanos, tikroji Afrika. Paplūdymio greitkelis Užsilikusi(ęs) Klimpom, apvažinėdami molą.

Visur smėlis Me & My family

Nesvetinga degalinė Palūdimys, kaista variklis.

STAGE #7. Bon Lanuaras – B2 Beach. 295 km Rytas, bundame, pakuojamės, šiandien laukia įšukis per dykumas pasiekti vandenyną, pakrantėje bus įkurtas bivuakas. Nors atrodo atstumas kilometrais nedidelis, bed didžioji dalis kelio driekiasi per smėlį. Ekipažai kurie važiavo į Atarą jau senai išvykę, mes pasukame per dykumą link vandenyno. Didelis vėjas, smėlio audra, išlipus iš automobilio gali pabūti tik minutę, nes smėlio prilenda visur. Įdėnojus važiujant dykumą termometro stulpelis pakyla iki +35C, dykumoje vėjas rimsta, kepina saulė. Aplinkui lygumos, smėlis, kur ne kur kpų kalvelės, laksto kupranugariai, daugiau nei gyvos dvasios. Naviguotis darosi sudėtinga, gerai kad turime offroad navigaciją, nes dykumoje lengva pasiklysti, atrodo reikia važiuoti tiesiai, pasižiūri navigacijoje, kad suki ratus aplinkui. Lekiam su vėjeliu, greitis apie 90km per valandą, iš niekur pasirodo kelios smėlio kalvelių bangos, pašokam, automobilį sumėto, šuoliukų metu sulūžo bagažinės lentynos ir turbūt šiuo šuole metu įvyko lemiamas gedimas, kuris vėliau privertė mus grįžti iš dykumos į plentą ir etapą baigti keliu. Taip bekepinant saulei pravažiavome apie 60-70 km gilyn į dykumą, iki vandėnyno liko vos keliolika kilometrų. Smėlis darosi vis klampesnis ir lakesnis, vietomis nenoromis variklio apsukos nukrenta. Beveik jau jaučiam vandėnyno vėją, kvapą ir staiga bevažiuojant apie 70km per valandą greičiu automobilis per pora sekundžių sustoja ir nepajuda iš vietos, išlipam lauk, persijungti hub‘ų, priekinio tilto blokavimo ir žiūrim, kad gulim ant pilvo užklimpę smėlyję, nusileidžiam slėgį padangose iki 0,7bar, lipam į vidų, bandom jungti keturius ratus su „razdatke“, neleidžia, skydelyje dega 2WD ir „razdatkės“ (pastaba: jėgos paskirstymo dėžė) svirties negalime įjungti nei į 4L, nei į 4H. Ką gi, turim tik galinį veikiantį tiltą (prieš tai buvusio šuolio pasekmė, dėl ko praradome priekinį tiltą) iš tokio klampaus smėlio, įklimpus iki automobilio remo išvažiuoti paprastai nepavyks. Lipam lauk, čiumpam kastuvėlius, sandtrack‘us (smėlio kopečias). Kasam, saulė kepina, kasam, kokią valandą, troškulys, smėlis, tuštinam vandėnį, kasam, kasam, nusileidžiam padangose slėgį iki 0,5 bar ir maždaug po pusantros valandos šeip ne taip išvažažiuojam. Turėdami tik vieną veikiantį tiltą, nutariam nerizikuoti ir grįžti atgal, pabandyti įvažiuoti į paplūdimį už kokio 100 kilometrų, tada liks važiuoti pakrante tik apie 8 kilometrus iki bivuako įrengto Atlanto vandenyno pakrantėje. Sugaišome dar apie 1,5-2 val. kol sugrįžome į N2 kelią, besitesiantį per visą maurų žemę. Skubame, greitis keliu apie 110-120km per valandą, kartas nuo karto asfalte pasitaiko didelių duobių, tiesiog skylė, kuriose būnant neatsargiam ir neapvažiuojant didelė tikimybė prasimušti padangas. Asfaltas keistokas, jis be jokios skaldos nutiestas tiesiai ant smėlio, minkštas, toks jausmas, kad būtų patiestas guminis kilimas. Pakeliui stabtelime į degalinę, kuri turbūt vienintelė dviejų dienų etapuose, turim du pilnus atsarginius kanistrus, kritiniams atvėjams, bet progai pasitaikius ir randant degalinę visada prisipildome baką. Užsipilus kuro, labai nedraugiškoje kolonelėje, kurio tik išlipus iš automobilio, maurai mojuoja ir rėkia „go away“, automobilis nebesikuria. Tiksliau užsikuria ir užgesta, užsikuria ir užgesta, nedidelis išgastis, aplink juntamas maurų „spaudimas“. Pasirodo, kol buvau nuėjęs iki WC, kolega atsidarė kapotą ir apžiūrinėjo ar niekur neleidžia tepalo, rado nepajungtą vakumo šlangelę, rado ir vietą kur pajungti, pajungė – to pasekoje automobilis užgesdavo, greitai vėl atjungėm tą šlangelę ir movėm iš nesvetingos degalinės. Važiuojant greitkeliu lekiam per smėlio audrą, kurios dykumoje nebebuvo, pasiekiame įvažiavimą per kopas į papludimį, tiltai pradėjo veikti, pasirodo, šuolio metu buvo pasilankstę jutiklio laidai, kuris rodo jėgos paskirstymo dėžės įjungtą padėtį, kadangi jutiklis neveikė, negalėjome perjungti svirties. Turime abu tiltus ir nesunkiai kertame kopas ir mes jau Atlanto vandenyno pakrantėje, pakrante teks įveikti tik 8 kilometrus iki bivuako. Tik 15 km, kuriuos važiavome apie dvi valandas.... Visa esmė, kad važiavimas normaliai paplūdimiu galimas tik atoslūgių metu, kelionės knygoje turėjome grafikus su laikais, kada yra potvynis, kada atoslūgis, kol buvome užklimpę dykumoje, kol atsikasėme ir privažiavome pakrantę, nebespėjome į atoslūgį, o potvynio metu 15 km ruožą įveikėme tik per dvi valandas. Visa esmė, kai yra atoslūgis, turi gan platų kietą ruožą važiavimui tarp bangų ir minkšto smėlio. Važiuojant per atri bangų tikimybė, kad grįžtanti banga gali užklampinti automobilį, o važiuojant per arti smėlio garantuotas užklimpimas. Potvynio metu, tas saugus ruožas susiaurėja iki pusės automobilio, tai reiškia, kad tenka rinktis, važiuoti per klampų smėlį, ar rizikuoti ir per vandėnį. Taip laviruojant ir vingiuojant judame toliau. Smėlis toks klampus, kad mūsų 2.4TD 66kw variklis antru bėgiu nepavažiuoja, smėlis stabdo ir automobilis gesta, nors ir slėgis padangose žemas, tenka važiuoti pirmu bėgiu. Važiavimas pirmu bėgiu reiškia, kad kas penkias minutes turi stoti, atidaryti kapotą ir laukti kol variklis atauš, nes temperatūra pakyla iki raudonos ribos. Taip sugaišome tiek daug laiko, tokiam mažam atstumui. Valio, matosi bivuakas, įkuriame stovyklą, vėjas nežmoniškas, smėlis visur, staom palapines, ruošiame vakarienę, pasitinkame kitus lietuvių ekipažus, vakare remonto darbai, padedame kolegoms sutvarkyti Unimogo „laisvų apsukų“ trosą. Labanaktis, nakvynė vandenyno pakrantėje, ošiant bangoms ir tolumoje gridintis maurų kareivių triukšmams, kurie mus saugo. Pirmas bivuakas Mauritanijoje Pakeliui į dykumą Dykuma Dykuma Dykuma Dykuma. Užklimpom, tiltas neveikia. N2 greitkelis Mauritanijoje

STAGE #6. Dahla – Bon Lanuaras. 400 km Paskutinė diena Vakarų Sacharoje, šiandien laukia sienos kirtimas, įvažiavimas į mažąjį pragarą – Mauritaniją. Tarp Vakarų Sacharos ir Mauritanijos driekiasi niekeno žemė, tiesiogine ta žodžio prasme niekeno, ji kontroliuojama jungtinių tautų. Šioje teritorijoje pilna visokio plauko veikėjų, bei visa teritorija atrodo kaip didelis autolaužynas. Į Mauritaniją, kaip ir kitas Afrikos šalis yra draudžiama importuoti senesnius automobilius kaip 7 metai (berods 7 m, ar kažkas panašaus), todėl niekeno žemė puiki vieta suvežti seną techniką ir ja ten ardyti, bei importuoti devėtas dalis. Iš Dahlos papajudame visi kartu, Amber ekipažai, bei Lukrida, tenka išvykti dar neprašvitus, nes pasienis atsidaro apie 9 val. ryto ir reikėtų ten būti kuo ankščiau, kad sklandžiai ir greitai įvyktų visa procedūrą. Kertame ekvatoriaus juostą (tropic of cencer), prie garsiojo ryboženklio žyminčio šią juostą netenka nusifotografuoti, nes dar aklinai tamsu. Vos prašvitus privažiuojame paskutinę degalinę ir parduotuvę esančia Vakarų Sacharoje, užsipilame kuro, (nes Mauritanijoje striuka, būtent tame maršrute kuriuo važiuosime, degalinių nerasta) išleidžiame paskutinius dirhamus. Degalinėje sutinkame Africa Eco Race palaikymo komandų automobilius, kurie jau juda atgal į europą po ralio. Nors ir esame toje žemyno dalyje, kur jau turėtų būti šilta, bet vėjas ledinis ir milžiniškas, pūsto smėlį, turbūt tai ženklai, kad neužilgo pateksime į mažąjį pragarą – Mauritaniją. Siena, chaosas, pilna sunkvežimių ir visokių „delavarų“. Iš dėdžių stovinčių šale išvykymo vartų iš maroko pasiimame baltus popieriukus – Fiche D‘embarquement. Juos užpildome ir laukiame kol praleis pro vartus ir pateksime į pasienį. Vartai atsidaro, muitininkams paduodame baltus lapelius ir savo dokumnetus, patenkame į buferinę zoną, vėl laukiame savo eilės, kad galėtumėm deklaruoti automobilį, kad paliekamę šalį su ta pačia trasnporto priemone kuria ir įvažiavome. Maždaug per valandą susitvarkome dokumentus ir patenkame į niekeno žemę. Niekeno žemė – teritorija niekam nepriklausanti, kurią kontroliuoja jungtinės tautos, ši žemė driekiasi tarp Vakarų Sacharos (Okupuotos Maroko) ir Mauritanijos. Teritorijos plotas vietomis nuo 6 km iki 40 km. Tik įkėlus pirmus du ratus į šią teritoriją apspinta visokie „piratai“ siulantys keistis pinigus, ką nors pirkti ir t.t. Važiuojame uždarytais langais, mojuojame, kad nieko nereikia, Toyota aplimpa dvikojais padarais, kariasi ant mašinos, lipa ant slenksčių, mojuoja banknotais, rodo visokius vieno piršto gestus. Į nieką nekreipiame dėmesio ir judame lėtai, vinguotais smėlynais, kur matosi provežės, nes nuklysti nelabai saugu, teritorijoje dar yra likę minų. Aplink vaizdai kraupokai, smėlis, vėjas ir automobilių laužynas. Kaikurie palikti ir išardyti, kaikurie sudegę. Tolumoje matosi jungtinių tautų visureigiai, paskutiniu laikotarpiu čia jų nemažai. Prieš geras dvi savaites, kai vyko Africa Eco Race varžybos, ši teritorija dvi paras buvo uždaryta, nes kilo kažkokie propogandiniai neramumai. Bevažiuojant minu lauku pamatėme Mauritanijos sieną, tiksliau postą. Įvažiavimas į Mauritaniją vyko sklandžiau ni manėme, užteko pasakyti tik automobilio numerius ir pavardes, muitininkai užsižymėjo saraše ir liepė nesustojant važiuoti iki pirmo bivako Mauritanijoje, kuriame lauks muitininkai ir tenai susidėsime vizas, dar kartą pakartojo, kad niekur nestotumę, ir tiesiu taikymų į stovyklą. Mes jau Maurų žemėje. Prasidėjo smėlio audra, kuri tęsėsi visą laiką kol buvome šiose žemėse. Telefono ryšio nėra, pirmoji šalis, kurioje neveikia Omnitel (nors ir buvo deklaruota, kad turėsime ryšį). Tik pravažiavus sienos kirtimą, susotojeme ir laukiame visų kitų ekipažų. Vaizdai aplink kerintys, vien smėlis, kopos, juodas asfaltas vietomis apipustytas smėliu, pakelėse palikti – išrinkti automobiliai. Šiandien mūsų laukia bivakas viduryje dykumos, kuriame pirmą kartą susirinks visi ekipažai, įskaitant ir 10 lietuvių komandų. Pavažiavus apie 80 km nuo sienos, sukame į bekelę, taip rodo navigacija pagal koordinates, nuo kelio nutolstame apie 20 km ir mes jau vietoje, diena dar tik įpusėjusi, prisipirpkuojame Toyotą prie kitų lietuvių ekipažų, pradedame statytis palapines ir eisime pas muitinunkus susitvarkyti dokumentų. Šiemet organizatoriai pasistengė, kad nereikėtų sudaryti spūsčių ir gaišti ant sienos, visa muitinė su didžiule palapine, kondicionuojama viduje ir visais kompiuteriais persikėlė į mūsų bivaką. Palapinėje pasidarome vizas, susištampuojame pasus, mes jau oficialiai Mauritanijoje. Bivaką saugo ginkluota kulkosvaidžiai Mauritanijos kariuomenė, vaizdai aplinkui keriantys, kopos ir horizonte nieko nėra tik smėlis... Įkurus stovyklą pradedame gamintis vakarienę ir degustuoti alkoholinius gėrimus atsivežtus iš Lietuvos. Mauritanijoje visiškai uždraustas alkoholis, net ir jo įvežimas griežtai kontroliuojamas, už pora butelių gali atsidurti kalėjime, o už didelį kiekį gręsia net galvos nukirtimas. Mums pavyko, niekas netikrino. Bevelagant, bedegustuojant, bepramogaujant su snieglentėmis ant smėlio atėjo ir vakaras, vakarėlis tikrai buvo smagus. Rytoj laukia dar diesni nuotykiai, ryt komandos išsiskirs, kas važiuoja „Race“ kategorijoje suks į Mauritanijos rytus link Ataro, o visi kiti į vakarus – link paplūdymio.

STAGE #5. Al Ajunas - Dahla. 510 km Šešios valandos ryto, mes jau kelyje, su vėjaliu lekiam tiesiu keliu per smėlynus Dahlos link. Daug nenulėkėme, pirmame poste mus jau stabdo ir taip visa kelią, nes važiavome pirmi, visiems labia įdomu kas čia per ralis ir kiek bus automobilių, išgirdus, kad jų laukia dienos bėgyje apie 150 mašinų su tokiais pat žiopliais kaip mes, trina rankas – pasilabdaraus. Pakėlėse smėlis, nedideli kauburai, ganosi kupranugariai ir taip visus 500 kilometrų. Gan nuobodu, šiandien už vairo aš (tik įvažiavus į Maroką, nutarėme vairu keistis etapais, kas dieną), kolega ruošia jėgas kaitui. Likus apie 60 kilometrų iki Dahlos vaizdas kardinaliai pasikeičia, smėlis tampa akinančio baltumo, įspūdingos kopos, vaizdai primena Kuršių Neriją, tik be medžių. Dahloje apsistojame officialeme viešbutyje, atvykome apie dvyliktą valandą dienos, ir pirmą kartą Afrikoje, įšokam į šortus ir šlepetes, šiame pusiasalyje net 26 laipsniai šilumos. Pasikeitę garderobą lekiam į kaitavimo vietą, Gytis liks kaituoti, o mano misija surasti Dahloje arba naują degiklį, arba kitus balionus. Kadangi visa dieną maluosi pirmyn, atgal po Dahlą, policija postuose jau nebestabdo, tušinukų gavo užtektinai. Susirandu miestelio centra, priparkuoju Toyotą ir į paieškas. Turgus primena tokius pat kaip Turkijoje, Egipte, Tunise, kurotinėse vietose, tik čia viskas kitaip, nieks nesikabinėja, nešaukia “Hello, My friend, 5 dollars”. Pavaikščiojus gerą pusvalandį nepavyksta nieko surasti. Susirandu vietinį dieduką kalbantį angliškai, pasiūlau prezentą ir paaiškinu problem. Nuveda į vietinę parduotuvę kurioje turi mažo tipo Campinggaz degiklį ir vieną mažą balionėlį. Prašo 30 eurų, sakau “Sorry My friend, no money” ir parodau, kad turiu maianais dvigubai didesnį balioną, apsidžiaugė, kad daug dujų ir geranoriškai sutiko pamainyti. Aišku jaučiausiu vistiek apgautas, nes taip paprastai Afrikoje niekas nevyksta, tik nežinojau kurioje vietoje mane išdūrė, todėl galvos labai neskaudėjo. Turiu mažą degiklį ir vieną balioną, bent jau porą vakareinių Mauritanijos bivakuose pasigaminsim. Viską susipakuoju ir patraukiu link automobilio, važiuosiu į viešbutį. Nespėjus sustoti viešbučio aikštelėje, iškart prisitato vietinis jaunuolis. Tikras vietinis, už kelnių slapta užsikišęs Vakarų Sachariečio pasą, kokių 30 metų amžiaus, reta barzda ir ūsais, tik pradėjusia kaltis ir siūlo viskuo padėti, ko tik reikia, nes tiek jis čia visus pažįsta, tiek jį. Vėl išdėstau savo problemą. Jaunuolis, kurio vardo nepamenu, pasisiūlo pagelbėti ir prisipažįsta, kad dirba žvejybiniuose lietuvių laivuose, gerai žino lietuvius irk as galėtų turėti balionų. Paprašau, kad subegiotų, atneštų kitus balionus ir pasikeisime. Išlekia. Po gero pusvalandžio visas uždūsęs parlekia, sako – reikia balionų, duok balionus, nunešiu pakeisiu ir grįšiu. Mintyse galvoju, jo duosiu balionus dingsi, tiek ir tematysiu. Na aišku tu trijų likusių balionų vertė Lietuvoje kokių 15 eur maksimum. Nepasimetu, sakau palik ką nors kaip užstatą. Vakarietis net nedvėjodamas ištraukė iš kišenės Samsung S3, vakarietišką pasą, marokietišką pasą, bei jurinį pasą – this is everything what I have – ir dingo su balionais. Lūkuriuoju, telefonas vis skamba, numetu, ir po gerų dvidešiemties minučių Vakarietis grįžta, su mano balionais. Problem, sako, niekas nenori keisti, nes neturi tokių degiklių, bet radau kur galima nusipirkti gera kaina mažus balionus, follow me. Mintyse vėl, jo, nueisiu už kampo ir grįšiu be pinigų, jei išvis grįšiu. Kad ir mintys dvejopos, vistiek nusprendžiu leistis į aventiurą, pakeliui sutinku visus 7 amberius, sakau – vyrai varom kartu – atsisakė, turbūt išsigando. Na nieko, pasitariam, kad jeigu negrįšiu už 10 minučių eitų ieškoti. Patraukėm senamiesčio link, vinguotomis siauromis gatvelėmis, paėjus kokius 2 kilometrus pasiekėme parduotuvėlę. Viskas ok, nusipirkau balionus, tikrai žema kaina. Grįžtant atgal vakariečiui pasiūliau pinigų už pagalbą – asisakė. Sako: man nereikia pinigų, pinigai yra beverčiai, bet jeigu turi alkoholio paimsiu. Alkoholio nedaviau. Gerasis vakarietis užsiminė, kad dirbdamas laivuose su europiečiais, tame tarpe ir lietuviais, daro mainus, jis jiem “žolės”, “hašo”, o jie – stipriųjų spiritinių gėrimų. Taip ir verda gyvenimėlis, nes čia alkoholis kainuoja vietiniams tris kart brangiau, turistams dar kart trys. Taip ir praėjo vakaras, beieškant dujų. Metas pasiimti kolegą po kaitavimo ir ieškotis vakarienės. Nutarėme išbandyti garsiuosiu kupranugarių mėsainius (Camel Burgers). Susiradome vietinį, prasmirdusį kioskelį šale judrios gatvės. Sąlygos aišku antisanitarinės, bet buvo savotiškai skanu. Skrandžiai liko patenkinti, o mes irgi išgyvenome. Metas ilsėtis, ryt laukia naujas etapas.

STAGE 4. Tafrutas – Al Ajunas. 620 km Po vakarykščių gedimų nusprendėme Toyotos “neprievartauti” ir važiuoti vieniems tiesiausiu maršrutu pakrante iki Al Ajuno esančio Vakarų Sacharoje. Iš Tafruto link pakrantės pajudėjome apie aštuntą valandą ryto. Kalnuotas maršrutas per serpantinus po truputi virto į monatonišką tiesių kelią einantį palei vandenyna, kas kelis kilometrus būdavo matyti šelstančios bangos. Temperatūra nedžiugino, buvo apie 12 laipsnių šilumos. Pasiekėme Mirlefto miestelį, sustojome kavos, begeriant kavą marokietiškoje kavinukėje prie mūsų prisijungė karolis, Mindaugas ir Algirdas iš “Black hole” komandos, jie su sportiniu Nissan Patrol GR, vieninteliai iš lietuvių, važiuoja “Race” kategorijoje, persimetus pora žodžių išdūmėmė pakrante iki sekančio waypoint’o – legzira paplūdymio esančio šale Sidi Ifni kurortinio miestelio. Pavėlavome trimis metais, mat 2015 metai didžiają arką esančia paplūdymyje sugriovė bangos, likusi tik mažoji. Bet vaizdas kerintis, pasivaikščiojome, padarėme nuotraukų, pabendravome su švedų pora, jie labia nustebo, kad mes automobiliu atvažiavome iš Baltijos šalių. Diena ėjo sklandžiai, Toyota neskleidė jokių ligos simptomų, judėjome monotonišku keliu tolyn – į vakarų Sacharą. Pakeliui aplenkėme kroatų ekipažą su Tesla X. Garsioji Tesla, aprašyta žiniasklaidos ir įrašyta į rekordų knygą, kaip pirmasis elektrinis automobilis atkeliavęs iš Europos iki Gambijos. Na viskas skamba gražiai ir pompastiškai, tik niekur neminimas pagalbinis automobilis kuris iš paskos vežė dyzelynį generatorių dėl Tesla X pakrovimo. Taip bevažiuojant ir lenkiant kitus dalyvius pasiekėme garsųjį Antuano de Sent Egziuperį miestelį pavadinimu Tarfaja. Šiame miestelyje stove paminklas skirtas rašytojui ir pastatytas muziejus jo vardu (muziejaus negalėjome aplankyti, buvo uždarytas). Būtent čia Antuanas skrisdamas lėktuvu, užėjus smėlio audrai, ir dingo. Miestelis bando sudaryti turistinį įvaizdi, promenados, palmių alejos, suoliukai, spalvotos trinkelės, o kitoje pusėje vaiduokliški namai. Viskas apleista ir apipūstyta smėliu. Maroko viriausybė nusprendė okupuotoja Vakarų Sacharoje ir netoli jos pristatyti miestų ir įkurdinti marokiečius, kad lengviau būtų kontroliuoti teritorijas, bet mūsiau niekas nenori keltis. Al Ajuno mieste pamatysime dar didesnį vaiduoklių miestą, su didžiuliais apleistais viešbučių kompleksais ir kariniais daliniais. Papietaujame, pavalgome vietinių stintų ir jūrų gerybių mišinio ir patraukiame link Al Ajuno pakeliui aplankydami apleistus laivus užplaukusius ant sėklumos ir paliktus rudyti. Kuo arčiau okupuotos teritorijos tuo dažniau būdavome stabdomi postuose ir prašomi duoti Fiche. Ne, ne žuvies, toks popieriukas kuriame surašyti visi tavo duomenys, kad nereikėtų kaskart rodyti paso ir gaišti laiko, tiesiog paduodi lapuką, mažą prezentą ir tolyn. Po truputi temsta, važiuojame apypustytu keliu, gelbsti papildomos šviesos. Apie dvidešimtą valandą pasiekiame oficialų viešbutį, grandiozinio dydžio, marmurinėmis grindimis, kolonomis, didžiuliu baseinu pilnu žalio vandens, visa aplinka apleista, toks jausmas, kad šiame viešbutyje tik apsistoje kas met vykstantys ralio dalyviai, maisto nėra, artimiausia vieta kurioje galėtumėm kažką užkasti, tai Al Ajūno oro uostas. Susitinkame Arūna su Tada, šalia savo skrajojančio Passato bando gamintis vakarienę, turi srieginį degiklį ir Campingaz dujų balionus, kurie tarpusavyje netinka, prašo iš mūsų pasiskolinti įrangą. Juokas, juokais, bet paaiškėja, kad pas mus irgi srieginis degiklis, o balionai su Campingaz pajungimu… Mes irgi būsime be vakarienės, arba teks valgyti vėl šernienos konservus. Pašnekėję, pasijuokę vieni iš kitų einame miegoti. Rytojaus tikslas kuo ankščiau atsikelti, palikti visus ekipažus miegančius ir kuo ankščiau pasiekti Dahlą – kaitininkų rojų, kolega Gytis nori visa dieną skirti kaitavimui.

STAGE #3. Uarzazatas – Tafrutas. 500 km Ankstyvas rytas, briefingas, su Gintaru iš „Amber Adventure A4“ ekipažo nutarėm pasivaikščioti po Atlas kino studiją, kol visi kolegos klausosi instruktažo. Kadangi filmai kurie čia buvo filmuoti – matyti, tai įspūdis geras, toks jausmas, kad pats atsiduri įvykių sūkuryje. Uarzazate buvo filmuota garsių filmų scenos, tokių kaip „Lawrence d‘Arabie“, „Patton“, „Le Legionnaire“, „Cleopatra“, „Gladiator“, „Spy Games“, „Babel“, „Prince of Persia“, „Kingdom of Heaven“ ir daugelis kitų gerai žinomų filmų. Apsižvalge, pasifotografavę, pasifilmavę šokam į automobilius ir lekiam dykuma pamatyti „Kingdom of Heaven“ filmo pilies. Čia turėjo būti vakarykštis bivakas, būtų buve tikrai įspūdinga nakvynė. Su Amberiais padarėm bendra foto ir tolyn į kelią. Buvome pasiruošė nutrukusiomis galvomis lėkti toliau bekele. Lėkėm žvirkeliais, serpantinai, kirtom išdžiuvusių ūpių vagas. Suradome oazę, pametėme vieną Amberių ekipažą, kurį vėliau vėl susitikome po valandos kelio. Nusimatė smagi ir turininga diena vien bekelės vairavimui, nuo starto pavažiavus apie 3 valandas nutarėme padaryti mini sustojimą. Kolega, Justakas, iš „Amber Adventure A3“ ekipažo pirštu mostelėjo į mūsų FEA‘ja ir sako: Asistemos, pas jus kažkas bėga. Po automobiliu telkšojo bala tepalo, atidarius kapotą, visas varykliaus skyrius buvo pritaškytas tepalų. Ekspromtu nutarėm, kad turbūt leidžia šlanga einanti iš turbynos. Stovim viduryje dykumos, aplinkui žvyras ir kalnai, artimiausias kaimas, jeigu grįzžumėm atgal yra už maždaug 80 kilometrų. Pasitarę nutarėm, kad Amberiai tegul važiuoja toliau etapą, o mes nutraukiam šios dienos maršrutą ir bandom lėtai važiuodami, nekeliant apsukų, kad nesijungtų turbina ieškotis artimiausio miestelio ar kaimo, pro šalį dar pralekia vengrų Land Cruiseris, paklausia ar viskas ok, pamojam ranka, kad ok važiuokit, susitvarkysim patys. Likom vieni, ieškom serviso ar mini dirbtuvių. Po dviejų valandų, lėto važiavimo žvirkeliais atgal, suradome kaimą, buvo apie pirma valanda dienos. Mums pasisekė, kad ir mažas kaimelis, bet turėjo autoservisą, iškart sustojome ir gestais pradėjome rodyti kas yra negerai. Servise dirbo jaunas marokietis, gal kokiu 30 metų amžiaus. Staigiai palindo po automobiliu ir po kelių minučių išlinęs pradėjo rankomis mosikuoti, kad „big problem“. Leido aukšto slėgio tepalo varinis vamzdelis einantis iš variklio bloko į karterį. Šiaip ne taip, supuolus net dviem marokiečiams ir su mūsų pagalba, vamzdelis buvo išoperuotas iš automobilio. Mikro skylutė ties lenkimu, marokietis staigiai čiupo dviratį ir išmynė ieškoti kas galėtų suvyrinti. Po gero pusvalandžio sugrįžo su sutaisytu vamzdeliu. Atėjo pietų ir maldos metas, pamojo, parodė į burną ir dingo nepilnai valandai. Mes taip pat buvome dar be pietų, tai pasinaudojome proga ir serviso atmosferoje pasigaminome kuklius pietus iš tos pačios šernienos, kaip ir vakar. Kol laukėm sugrįžtant serviso darbuotojams atvaževo vietinis senolis, pasitikrinti automobilio, senolis būvo tokio amžiaus, kad dar dinozaurus matęs, bet už vairo. Nesugebejo pataikyti ant apžiūrų duobės ir automobilis tiesiogine žodžio prasme įkrito, trys ratai ant žemės, vienas duobėje, automobilis kaba, durelės užstrigusios - neatsidaro, vos sulaikėme juoką. Pasirodžius serviso darbuotojams, visi keturi griebeme automobilį, pakėleme ir išstumėmė iš duobės, diedokas buvo laimingas, turbūt labiau laimingesnis, negu kai Marokas atgavo nepriklausomybę. Pasimojavome, pasidėkojome ir kibome į darbus padėti mechanikams sumontuoti tepalo vamzdelį atgal. Kiek skoloje – paklausėm. Pradėjo gūščioti pečiai, suprask, kad nieko. Sakau, mes taip negalim, sakyk kiek reikia, juk sugaišai tris valandas. Nulupo visą šimtą dirhamų (apie 8 eurus), dovanų dar palikome savo atributikos, marškinėlius su mūsų logo, bei metalinį peiliuką-raktų komplektą ir išdūmėmė tiesiausiu keliu link finišo. Vėl nuotykiai, kaip sakant bėda po vieną nevaikšto, horizonte jau leidosi saulė ir likus apie 50 kilometrų iki etapo pabaigos Tafrute, prietaisų skydelyje įtartinai pradėjo kristi tepalo slėgio rodyklė. Sustojome. Po truputi kapsėjo tepalo lašai, iš to pačio vamzdelio. Marokas mechanikų ir auksarankių valstybė, kaimuose ant kiekvieno kampo dirbtuvės, tad pasiekus Tafrutą sustojome artimiausiame servise. Rimta komanda susibūrus, jaunuolis, gal kokių 15 metų amžiaus ir šešiašdešimties sulaukęs diedokas, abu arbaiškai ir prancūziškai šnekantys. Angliškai nei žodžio, bandome išaiškinto ko mums reikia, ir kur bėda – nesupranta. Naudojames google translate, verčiame iš anglų į prancūzų, iš anglų į arabų – nesupranta. Aplinkui nei vieno vietinio, kuris mokėtų nors vieną žodį anglu kalba. Bandome aiškinti le motor le pipe, le kaput... Bergždžias reikalas. Palendu po mašina, įkišu rankas ir rodau kur bėda, nežiūri, neklauso, juk senam asui, kažkoks pienburnis baltaodis nepaaiškins kaip reikia dirbti. Ir prasideda, pradžioje nuimamas ratas, tada išleidžiamas vairo stiprintuvo skystis, nuimamos variklio apsaugos, atjungiami stabdžiai.... temsta, aplinkui nei gyvos dvasios, per garsekalbius girdisi kvietimas maldai, atsmosfera kaip iš teroristinių filmų, o Toyota vis ardoma. Po poros valandų bergždžio susikalbėjimo ir marokietiško profesionalumo rodymo, šiaip ne taip išimamas vamzdelis, ir vyr. mechanikas patenkinta veido mina rodo į problemą, vą ką radau iš jo minos galima suprasti. Taip, kapitone akivaizdusis, tu šaunuolis – mintyse pagalvojau. Šale mūsų naujoje serviso buvo įsikūrusios automobilių špakliavimo ir virinimo dirbtuvės, suvirintojas apžiūrėjęs vamzdelį nustatė, kad prieš tai suvirinimo vietoje buvo per daug šlako, to pasekoje vamzdelis ties jungtimi prie bloko gerai neprisipaudė. Viską nušlifavo ir suvyrino iš naujo. Į servisą atvažiavome apie aštuonioliktą valandą, jau po dvidešimtos valandos. Buvome davę litrą vairo stiprintuvo skysčio ir tepalo, kad pripildytų, aišku kol automobilį surinkinėjo viską išvertė ir išliejo ant žemės, mūsų Toyotą pagirdė marokietiškais tepalais. Dvidešimt antrą valandą Toyota buvo surinkta, nulupo 500 dirhamų, jaunąjam mechanikui padovanojom futbolo kamuolį, sakom eik geriau spardyt, negu pas seną žiežulą degraduok, vaikis apsidžiaugė. Vos tik spėjom atsiskaityti, nespėjus nei mirktelti, visi išdūmė namo. Užsikūrtėme FEA‘ją, už vairo aš, spaudžiu stabdžius, kieti, nebeturime stabdžių. Šiaip ne taip dariedėjome iki viešbučio ir pradėjom ieškoti problemos, mūsų auksarankai, beardydami automobilį atjungė vakumo šlangas ir pamiršo jas prijungti, susitvarkėme patys. Viešbutyje sutinkame Justiną, Tautvydą, Edviną ir Kęstą iš „Bison“ komandos važiuojančios su dviem E klasės Mercedes, paskutinį kartą juos matėme Budapešte, Mindaugą su Kasparu iš „Lukrida LT“, bei Arūną su Tadu iš sportinio Passato „MP Racing“ , pasilabinam su visais ir su Gyčiu išeiname ieškoti vakarienės, Amberiai dar nepasiekė miestelio, važiuoja bekele. Tafruto centre susirandame dydžiausią „skylę“ kokią įmanoma rasti, neprašovėm, pasirodo tai tradicinės berberų virtuvės restoranas. Čia valgėme pačius skaniausius tadžinus visos kelionės metu, neapsakomo skonio, su daug daržovių ir prieskonių, skaniai apskrudinti. Bevalgant prie mūsų prisėda maurai (ne tie maurai kur ant automobilio prilimpa, bet tie kur gyvena Mauritanijoje ir limpa prie turistų). Sidabro prekeiviai, keliauja iš Mauritanijos po Maroko turgus ir pardavinėja dirbinius. Labai įkyrūs, kvietė į svečius pas jų pusbrolį gyvenantį už kampo ir parukyti kaljano, atsisakėme, atrodė baisiai ir susidarėme įspudį, kad už jų vyriškų boubou apdarų laiko paruoštą peilį, gražia forma juos pasiuntėme ir atsisakėm svetingo kvietimo. Pusė valandos iki vidurnakčio, grįžtam į viešbutį ilsėtis po sunkios dienos, rytoj laukia paskutinė diena Maroke.

Įsiamžinom. Kuklus pietūs.

Švari FEA'ja. Tolumoje užtvanka.

STAGE #2. Mideltas – Uarzazatas. 600 km Pirmadienis, toliau spaudžia šaltukas, smėlis pasidengęs šerkšnu, automobiliai išrikiuoti, koordinatės sudėliotos, laukiam rytinio briefingo pabaigos ir į kelią. Šiandien nusimato smagi diena, keturi automobiliai ir 600 kilometrų bekelės. Pasak ralio organizatorių, tai viena ilgiausių dienų iš visų etapų. Pagrindinį vaidmenį maršrute sudarys kalnai, serpantinai, staigūs posūkiai, nuokalnės ir įkalnės. Net ir pasirinkus trumpiausią maršrutą ir išvengus bekelių kelionė iki Uarzazato truktų minimum 6-7 valandas. Iš Midelto išvažiavome apie 7 valandą ryto, pavažiavus keliolika kilometrų asfaltu pasukome link išdžiuvusios upės (tiksliau neprisipildžiusios vandens). Kuo toliau, tuo kelias darėsi didesne bekele, akmenis keitė molis, molį sniegas ir vėl molis, pavažiavus kelias valandas automobiliai pradėjo klimpti vis gilyn ir gilyn į klampų, lipnų molį. Tik išlipus iš automobilio kojos aplipdavo lipnia, tiršta mase, kurios buvo neįmanoma nugrandyti, teko pasikeisti batus, o aplipusius maurais (tiksliau marokais, taip praminėm visą purvą Maroke, nes mauru vadinome purvą esantį Mauritanijoje) pririšti ant FEA‘jos stogo, taip jie ten išbuvo iki pat Gambijos. Vos tik spėjus pakabinti batus ant stogo, atbėgo vietinis Marokietis, skėsčiodamas rankomis rodė, kad mums reikia apsisukti, nes toliau dar baisesnis kelias ir nepravažiuosim net ir užsiblokavę visus ratus. Teko jo paklausyti ir keisti maršrutą. Vėl lekiame asfaltu, per raciją vieni kitiems pranešdami, apie situaciją kelyje. Lekiam mes pirmi, mažas kaimelis trijų gryčių, leistinas greitis 60 km/h, mes lekiam kosminiu greičiu, nuokalnėje pasiekėme netgi 90 km/h ir BAM, „fenas“ palei nosį, stabdo vietinės teisėsaugos pajėgos. Stebuklingai prakalba anglų kalbą ir sako problem, duodam du tušinukus ir 5 eurus, problem nebėra, lekiam toliau. Taip po šešių su puse valandų pasiekėme garsiają Bin El Uidano užtvanką. Bandėme filmuoti, bet teko staigiai slėpti kameras ir foto aparatus, užtvanka saugoma automatais ginkluotų kariškių. Prie ženklo draudžiančio fotografuoti, visgi pavyko įsiamžinti. Aplankėme vietinę tupyklą, aišku ją įamžinome fnuotraukose. Buvo pietų metas, tad užtvankos priešakyje išsirikiavome savo mini virtuves ir pradėjome gamintis pietūs. Šernienos konservai, marinuoti agurkėliai, lietuviška duona ir alus. Alus buvo tikra atgaiva. Papietavus ir pailsėjus ekipažų nuomonės ir keliai išsiskyrė, mes su abiem Amberių ekipažais nusprendėme važiuoti bekele finišo link, nes dar nusimatė ilgas kelias, o „Lukrida LT“ nusprendė važiuoti apžiūrėti krioklių. Juos sutikome tik po dviejų dienų, nes finišavo paryčiais ir apsistojo kitame viešbutyje. Taip ir praėjo visas etapas važiuojant per Atlaso kalnus, pasikeliant į 2800 metrų virš jūros lygio aukštį, vėl nusileidžiant, važiuojant per sniega, žvyrą, smėlį, vėl sniegą, mažus kaimelius kalnuose, sutinkant avis, ožkas, piemenis, vaikus mojuojančius pakalėje. Pusė dešimtos vakare, mes jau buvome Uarzazate, 600 kilometrų atstumą įveikėme nei per ilgai, nei per trumpai, tik per keturiolika su puse valandos. Nors diena ir buvo ilgiausia iš visų etapų, bet praejo sklandžiai ir ramiai, nustojome galvoti kokia yra savaitės diena, kiek valandų, dingo iš galvos visos mintys apie darbą, rūpesčius, problemas – pasinėrėme į tikras atostogas ir kelionės nuotykį. Prisipildėme bakus sąliginai pigiu dyzeliniu kuru, vienas litras apie 9-10 dirhamų, išsikeitėme vietinių pinigų (Maroko valiuta - dirhamas, vienas euras maždaug 12 dirhamų). Šį vakarą turėjo būti bivakas šalia garsiosios „Kingdom of Heaven“ filmo pilies, netoli Atlas kino studijos, bet dėl prastų oro sąlygų (temperatūra buvo apie 3 laipsnius) atšauktas ir nakvynė perkelta į miestelio viešbučius. Kino studiją ir pilį nutarėme aplankyti anksti ryte, prieš kitos dienos startą, nes jau buvo vėlu ir tamsu. O viešbutyje laukė maltų kukulių valdiškas tadžinas ir lova. Visus ragautus tadžinus viešbučiuose praminėm valdiškais, nes paragavus mažuose kaimuose, vietinėse užeigose, supratom kas yra tikri, autentiški berberų virtuvės tadžinai. Etapas prasideda. "Amber Adventure A4", "Asistemos Team", "Amber Adventure A3", "Lukrida LT". Kelias link upės vagos. Kelias link upės vagos. Darbo vieta. Po pasivažinėjimo po "Rokiškio rajoną". Beveik "Rokiškio rajonas". Vėl sniegas. Vėl nebėra sniego.