VMatas

13 diena. Iš ryto jau nieko nėra. Vėl vien šiukšlės. Važiuojame į Aktau, tada toliau į pietus, į pusiasalį Zhilandy. Šiuolaikiniai mauzoliejai - viduje tuščia... Aktau ieškome atsarginio rato - P38 reikia nors kažką surasti.. Penkta vietra - kažką tinkamo pliko radome. Kadangi iš padangos liko tik šoninės sienelės, jos neina išmontuoti - staklių letena nuslysta. Mes turime tik vieną išeitį - nukarpyti visas vielutes(tiksliau Rimas). Tuo tarpu mes bandome rasti kažką kazachiško anūkei 2,5 metų amžiaus. Kinietško? -Prašome, bet kokiam skoniui ir bet kokios spalvos. Kazachiško? Ne, mes apie tai negirdėjome. Tas pats kaip visur. Bet kurioje šalyje yra vis sunkiau rasti ką nors originalaus. Visur štampuotės, žaislai tie patys, saldainiai "Mars" ir "Snickers", galų gale net šokoladas yra vienodai dirbtinis ir neskanus ypač kai saldainių fabriką nuperka kokia nors globali gėrio korporacija iš vakarų. Mums nesugebėjome rasti kazachiškų saldainių! Visur Roshen! Na arba rusiški. Bent jau rusiški saldainiai tikrai labai geri. Ir šokoladas Babajevskij, tikiuosi kad nesugęs ir ateityje.Atsarginis ratas yra, atsargos papildytos ir pirmyn į pietus. Vėl ne vėsu Mūsų kelyje Karagie įduba - dižiausias gylis 132 metrų žemiau jūros lygio. Vėl mus stebina šios vietos dydis ir atsiverianti erdvė. Atsargiai, ten duobė. Iš viršaus matome keliuką įdubos dugnu. Priešais Eralievo leidžiamės apačion ir važiuojame įdubos dugnu. Ir ji gili Garmin Montana pačioje apačioje rodo 118 metrų - reiškia kažkur druskožemyje šiauriau bus dar šiek tiek giliau nei šypsena, bet mums ir tiek pakaks, tuo labiau kad iš viršaus matėme pėdsakus užsikasusių druskožemyje. Toliau važiuojame link gyvenvietės Kuryk. Iš esmės jau kuri diena mes pažeidžiame 20 kilometrų pasienio zoną. Ir tai ne pirmas kartas visas dienas kai mes buvomre prie jūros, mes buvo pažeidėjai ir šnipai. Tikriausiai šnipinėjome žuvėdras. Ten Kuryk - pasieniečiai kažkodėl mūsų nepasitinka. Prie įvažiavimo į Kuryk yra aiškiai karinis dalinys. Važiuojame pusiasalio viršumi iki jo rago - ten kažkokie pastatai - vėl panašu į karinį dalinį.. Sukam atgal, mums nereikia problemų su pasieniečiais. Bandome pravažiuoti iki rago apačia, palei jūrą. LeiLeidžiamės žemyn - nusileidimas nuo uolos yra trumpas, bet labai status - tokiu dar neteko važiuoti. Viskas gerai, bet adrenalino Lygis šoktelėjo Keliukas yra, bet smėlis, ir jau kažkieno ratų perkastas. Ten apačioj mus suras nuotykiai. Pravažiuojame keletą sudėtingesnių vietų, bet galiausiai finalas yra aiškus - kažkur per mažai greičio ir sėdim. Nuotykiai atrodė štai taip. O už 100 metrų kelias taip irnepasiekęs kyšulio baigiasi. Na ką, virvės, gervės, kastuvai. Po truputį judame atgal. Atgal sunkiau - mes savo ratais perkasėme smėlį. Kažkuriuo momentu mano gervė atsisako veikti, kontaktorius sudirba, bet nesuka. P38 bando mane apvažiuoti, užsikasa, išsitraukia save, paskui ištraukia mane. Dabar visas minkštas vietas “imame” su geru įsibėgėjimu - pravažiuojame iki tvirtesnės vietos stovyklai. Arba taip Kvapą gniaužiančios uolos saulėlydžio spalvose Virš mūsų kyla gamtos išraižytos uolos, o po jomis visur šiukšliės… Gaila, kad žmonės yra tokie neatsakingi. Ant smėlio pilna žalčių pėdsakų, bet jau vakaras ir nė vieno nematyti. Vakaras nuostabus, saulėlydis, toli žiburiai - matyt Aktau.Pravažiuota 252 km.

Diena 12. Keliamės netrukus po saulėtekio, pusryčiai ir važiuojame į vakarus, Zhygylgan pusiasalio kryptimi. Užvažiavimas į plynaukštę status, akmenuotas ir ir su posvyriu link bedugnės. Dabar, kai paviršius yra sausas tai nėra didelė problema, tačiau po lietaus čia turi būti slidu ir tai gerokai pakutens nervus. Užvažiuosim Per Tubeshik slėnį važiuojame vėl prie jūros - ilsėtis tai ilsėtis. Nesibaigiantis kelias Vėl prie jūros Pažvelgėme į jūrą iš aukštai, nusileidome iki įėjimo į Saura tarpeklį, bet nėjome - buvo labai karšta. Keisti žvėrys saugo tarpeklį Grįžome į plynaukštę ir toliau važiavome Mėlynosios įlankos kryptimi. Žinojau, kad kažkur čia yra provėžos uoloje, tik nežinojau tiksliai kur. O kelias mus išvedė tiesiai iki jų. Kas tai buvo? Taip ir nesupratome, iš kur tai atsirado: ar kažkas neturėjo ką veikti, ar ateiviai paliko savo pėdsakus dar nesustingusioje lavoje. Dar šiek tiek kelio ir nuo plynaukštės žiūrime į Mėlynąją įlanką. Leidžiamės žemyn - čia praleisime naktį. Jūros bangos spalva atrodo taip Su kazachais yra netvarka šiukšlių požiūriu.. Net tokia graži vieta yra pilna butelių, pakuočių, kaulų, ir netgi maisto. Randame net litrinį butelį Nemiroff - beje, Kazachstanas yra pilnas ukrainietiškos gorilkos. Tpfu. Rasti kažką pagamintą Kazachstane reikia gerai įsižiūrėti.. Stovyklą įkuriame prie uolų, užuovėjoje. Dabar silpnas vėjas (čia dar tik rytas 9 val. vietos laiku), bet dienos bėgyje vėjo ketinimai gali pakeisti. Vanduo yra toks šaltas, kad iš karto pradeda gelti kojas. Vis tiek maudomės, bet greitai iššokame iš vandens. Vandens temperatūra yra 13 laipsnių. Šildomės saulėje šiluma, renkame šiukšles aplink. Po truputį diena, paplūdimys yra visiškai tuščias. Iš Atyrau atvažiuoja KIA, apsižiūri, sako kad kažkur už 10 km yra paplūdimys su kriauklėmis ir jie važiuoją tenai. Mes maudomės dar kartą, einame pasivaikščioti palei uolas. Kiek toliau yra didelių akmenų, tamsių nuo vandens ir jūros dumblių - atrodo taip, tarsi mes būtume Seišelių salose. Čia vandens žalčiai žymiai didesni ir jų daug. Mes nebijome jų - tai žalčiai bijo mūsų, pašnypščia ir tuoj pat slepiasi. Grįžo KIA, jiems nepavyko rasti kelio. Mes pakvietėme juos kavos puodeliui, jie pavaišino mus avienos šašlyku. Vėliau dar keletas automobilių, bet pliažas pakankamai didelis ir nebuvo problemų. Velnio pirštas - kur pats velnias? Po pietų vėjas sustiprėjo, pakilo bangos, bet vanduo sušilo iki 20 laipsnių. Vakare dar kartą pasakiškas saulėlydis - geltonos ir oranžinės spalvos. Gaila, bet diena jau baigėsi. Pravažiuota 87 km. Video: Bus tęsinys

11 diena. Rytas gražus. Rutulys su kepure Vaikštau tarp rutulių, fotografuoju. Apačioje virš stepės rūko likučiai. Ir tyla, tik visuresantis vėjas. Niekas nerėkia, nepokši durys, nesigirdi variklių triukšmo. Nereikia niekur skubėti (išskyrusc link kitų įdomių ir gražių vietų ), galima keltis su saule ir žiūrėti, kaip šviesa pakeičia pasaulį. Tie kas nebuvo tokioje kelionėje niekada to nepamatys ir nežinos, kaip yra gera nutolti per keliasdešimt kilometrų nuo civilizacijos. Netikėtas svečias. Deja, mes turime tęsti mūsų kelionę - norime aplankyti ir kitas įdomias vietas. Judame link jūros - šiandien mes maudysimės į Kaspijos jūroje. Pravažiuojame Tauchik, dar šiek tiek ir tolumoje matome jūrą ir švyturį Sarytash. Tačiau mes sukame į kairę ir važiuojame į mečetę Shakpak-Ata. Šiandien šventė Čia šiandien daug žmonių, dega ugnis, verda plovą. Teisingas kazanas Mečetė yra dviguba: paprastas pastatas ir kelių šimtų metrų atstumų jos požeminė dalis. Požeminę dalis yra uolose, kuriosegamta išaudė nuostabius nėrinius. 3D nėriniai Niekas nežiūri į mus kreivai, sveikinasi, kviečia įeiti ir pažiūrėti. Čia nėra įprasto Europoje šaltumo, žmonės atviri ir džiaugiasi svečiais.Toliau tarpeklis Kapan, Kenty Baba mauzoliejus, mečetė Sultan-Epe - visko tik po tuputį, kad pajusti skonį. Ir kad norėti kada nors grįžti. O po to du statūs nusileidimai, ir mes važiuojame tiesiai link jūros. Pagaliau galėsime maudytis. JČia sužinome kas tai yra jūra iki kelių - galima eiti į vandenį 200-300 metrų ir tai vandens bus tik šiek tiek virš kelių. Čia irgi trūksta vandens? Su tokiu gyliu vanduo maloniai šiltas, bet ilgas ėjimas per vandenį greitai pabosta. Vandenyje matome kelis vandens žalčius, ir nėra aišku, kas buvo labiau išsigandęs per šį pirmąjį susitikimą. Pakrantėje smėlyje daugybė kriauklių - radinių maišelis toliau pildosi. Karšta, bet vėjas nuo jūros ir maloniai gaivina. Vakare atoslūgis - jūra pasidaro dar seklesnė. Saulėlydis nuostabus , jūra rami. Gražus vakaras Nuvažiuota 323 km.

10 diena. Rytą suradome suakmenėjusių kriauklių, keletą išlupome iš kalkakmenio. Radome ir belemnitų, bet tai jau nebebuvo jokia naujiena. Įdomios formos Nakvynės vieta iš aukščiau Nustumti nepavyko. Pravažiavome išilgai činko, pakilome kiek pavyko - iki kelio pabaigos. Kelias čia baigėsi Galbūt tai buvo kelias į vandens - vieta apaugusi žole kaip nendrės,bet tikrint gilyn nelindome. Žemė šioje vietoje yra rudos spalvos, daug kvarco. Be abejo keletas gražesnių gabaliukų nukeliavo į radinių maišą. Ryklio dantų neradome. Vėlgi, norint jų rasti, reiktų čia pabūti keletą dienų ir skirtingose vietose. Grįžtame prie kelio, pakylame ir važiuojame išilgai činko jo viršutiniu pakraščiu. Soras didžiulis, kvapą gniaužiantys vaizdai nuo aukštumos. Už mūsų TŠuzbair soras Įvairialypis činkas Jokia nuotrauka neperteikia šių puikių vietų grožio - tai galima pamatyti tik savo akimis. Pastovėti ant čnko krašto, kai po tavim 200 metrų bedugnė, o vėjas bando tave nustumti. Kažkokios žaislinės mašinytės Soras tęsiasi keliolika kilometrų, jo dugnas idealiai lygus. Kažkur toli, kitoje jo pusėje lygtai blizga vanduo, bet ar tikrai ten yra vanduo sunku pasakyti. Soro gale sutinkame kalnų aviną. Važinėja visokie ir pailsėti neleidžia.. O tolumoje žemai kelias vedantis link Shetpe. Mums tenai. Paskutinis žvilgsnis į Tuzbair Tik nusileidžiame nuo činko ir įsibėgėjome iki kreiserinio greičio - lygioje vietoje galinio kairiojo P38 rato padanga suplyšta į skutus. Gerai kad niekas nevažiavo iš priešingos pusės - galėjo baigtis ne įdomiai. Nieko nepaveiksi - statom atsarginį ratą. Atsarginio rato nebėr Šetpe papildome atsargas, karčios patirties pamokyti užsipilame dyzelino ir važiuojame link Taučiko. Trumpam užsukame prie Airakty činko - o reiktų čia pabūti ne mažiau kaip dieną. Toliau Šerkala - yra gražus, įdomus kalnas, bet po Tuzbairo nebedaro tokio įspūdžio. Bet privažiavimas iki jo pakankamai įdomus - norint galima ir nuotykių susirasti. Mes gi važiuojame į Toryš rutulių slėnį - ten bus kita nakvynė.Žvyrkelis, tada keliukas per stepę ir pakilimas. Nors vieta vadinama Toryš slėniu – iš tikrųjų rutulių susikaupimo vieta yra 60 metrų aukščiau stepės lygio. Ten turime užsiropšti, keliukas eina stačiu šlaitų - buvo įdomu Be abejo begalybė įspūdžių nuo to ką pamatėme.. Ten galima klajoti valandų valandas, bandant atrasti įvairias formas. Kai kurie rutuliai panašūs į gyvūnus, kai kurie yra idealiai apvalūs. Vėl saulėlydis, šiltos spalvos ir rutuliai tampa rausvai rudi. Šiluma taip ir liejasi srautu iš dangaus per akmenis ir sausą žolą. Čia tikras rojus akims ir fotografams - galima be galo ilgai grožėtis šia puikia vieta. https://a.d-cd.net/11433d9s-960.jpgBeveik velykiniai kiaušiniai Pravažiuota 323 km.

9 diena. Keliuos anksčiau už kitus kad padaryti kelet1 nuotraukų. Kaip čia gražu. Rytą irgi gera šviesa - jei atvažiuoti čia fotografuoti, tai reiktų būti čia savaitę, apvažiuoti visą kalnyną. Gal kada nors pavasarį, jei pavasarį išvis pavyks iki čia atvažiuoti. Žydinti stepė baltų kalnų fone būtų tikrai gražus vaizdas.Važiuojame stepių keliukais, apaugusiais žole ir tiesiogine prasme užverstais “perekati pole” link Namaztakyr soro, o toliau į Kulshan-Ata mečetę. Pakeliui brasta per upę Žem, kurioje vakar maudėmės. Ir čia upė iki kelių, dugnas smėlis, tačiau gana kietas. Matyti pėdsakai - kažkas čia važiavo prieš mus -tai ramina. Antrasis pirmyn! Brasta be problemų, važiuojam į mečetę. Ten viskas balta, akys bijo. Kokia jauki vieta. Viduj erdvės nedaug, ant grindų visur kilimai. Įdomi vieta. Toliau greideris į Kulsary. Žinoma geriau važiuojasi greta bėgančiais stepės keliukais - tai jau tampa mums norma.Kulsary. Pagaliau išsikeičiame pinigus - kursas žymiai geresnis nei prie sienos. Turguj (viskas absoliučiai iš Kinijos)perkame vaisių, toliau parduotuvė ir pirmyn į Beyneu. Išvažiuojant nerandame nei KazMunajGaz nei Helios, važiuojame toliau - dar yra 40 litrų neliečiamos atsargos. Niekada taip nedarykite Kazachstane ar atkampesnėse Rusijos vietose - pilkitės pilną baką kiekvienoje galimoje vietoje. Beyneu tiesiog nebuvo dyzelino, teko piltis gana keistoje degalinėje su užrašu/pavadinimu ”DIESEL", ir visa laimė, kad nebuvo jokių problemų. Parduotuvėje radau pilstomo alaus - kaip pasirodė toks pats niekalas kaip ir buteliuose. Važiuojam link Tuzbair soro - mums kelio dar 220 kilometrų nuo Beyneu. Transporto paslaugų kroviniams vežti iš Rusijos į Uzbekistaną nereikia? Dangus kažką žada. Keliu šalia naftotiekio leidžiamės link soro. Nuleidimas status -186 metrų aukščio perkrytis kelių šimtų metrų atkarpoje. Nusileidimas nervams pakutenti Sėkmingai nusileidome ir pasukome tiesiai prie uolų. Mūsų nakvynės vieta Naktį pakilo audra ir toks vėjas, kad net užuovėjoje stovintį automobilį judino kaip šapelį. Turbūt kažkur lijo - labiausiai tikėtina kad Boszhiroje - debesys nuėjo į tą pusę.Pravažiuota 900 km

8 diena. Važiuojame į Atyrau - mums reikia pakeisti pinigų, nupirkti kortelę internetui ir apsipirkti. Deja, tik 8 val. ryto, viskas uždaryta. Negaištame laiko lauktiant, važiuojame tiesiai į Kulsary. 240 km, 3 valandos, ir mes esame ten. Nuo čia prasidės grožis Pasirodo, šiandien čia poilsio diena, bankas atidarytas tik vienas, daug žmonių. Na gerai, mes pakeisime pinigus grįžę iš stepės - kol kas užteks. Apsiperkame, prisipilame pilnus bakus ir kanistrus. Turime grįžti Atyrau kryptimi, ten suksime į dešinę, į Akkergeshen. Išvažiavime iš miesto sustojame prie valgyklos – pilna automobilių, tai yra geras ženklas. Neapsirikome, skanus maistas. Kiek toliau upė Žem - tai paskutinė galimybė išsimaudyti šiandien. Vandens iki kelių, bet žuvų yra didelių. Į Akkergeshen žiauriai duobėtas greideris, na bet čia nėra jokio eismo. Važiuojame stepe, taip kelias geresnis ir greitis 40-50 km/h. Tolumoje jau matyti baltos kreidos kalnai. Akkergeshen ten toli Užvažiuojame į plynaukštę, sutojame prie krašto. Kaip čia gražu! Ir nieko nėra be mūsų - iki Kulsary 55 kilometrai. Tik vėjas, kreida aplink ir neįprastos formos. Vaizdas nuo plynaukštės Vaizdas iš apačios Beveik standartinė nuotrauka - dažnai galima sutikti Atpažįstu daug uolų - mačiau kitų ataskaitose kurias skaičiau. Matome kelią žemyn, ten nusileisime. Yra pasvirimas, bet pravažiuojams. Apačioje vėl nuotraukos. Negaištame pernelyg ilgai - šiandien mes turime pasiekti Aktologajų kur nakvosime. Iki ten dar 70 km stepės, busime daugiau nei 100 km nuo Kulsary.Keliukas užaugęs žole ir vos matomas, kelis kartus pametame jį pelynuose ir aukštoje geltonoje žolėje. Iki Aktologajaus dar 25 km Po apsaugomis renkasi žolė, bet D3 ir P38 nėra tiesioginio pavojaus - karšti elementai yra toli. Bet vistiek laikas nuo laiko pasitikriname, važiuojame negreitai, kad mažiau lūžtų žolės ir prisirinktume jų likučių. Horizonte pro karšto oro virpesius matome baltą dėmę - taj Aktolagaj. Vidury stepės surandame UAZ Patriot likučius - jis paprasčiausiai čia sudegė. Kažkas neturėjo laimės… Galų gale važiuojame tiesiog per stepę ir mes šalia Aktolagajaus keteros. Toliau matome Šachmat karalienę (piramidės forma), bet nėra kelio iki ten - tiesus kelias nuplautas. Reikia ieškoti apvažiavimo, bet trūksta tam laiko. Važiuojame į dešinę išilgai Aktologajaus. Naktis jau netoli, turime rasti vietą apsistoti. Keliukas bėga iilgai kalnyno ir neketina prie jo priartėti - galų gale 1,5 km stepe ir mes esame papėdėje. Vėl kreidos kalnai Kalnynas čia yra daug didesnis, sunku išsirinkti, kur apsistoti. Bandome privažiuoti arčiau prie sienos, su viltimi kad bus užuovėja. Tačiau karštas oras juda sparčiai, sienos veikia kaip kaminas. Grįžtame į papėdę, čia santykinai ramu. Vėl nuotraukos, pasirengimas nakvynei, greiti pietūs. O tada einame apžiūrėti Aktolagajaus. Žinoma užsilipame šiek tiek aukščiau. O paskui randame pirmasias fosilijos. Daugiausia belemnitai, bet yra ir kažko kito. Pririnkome to gero ne taip mažai, teko pradėti grasintis įvesti svorio apribojimus Saulė po truputį leidžiasi - šviesa yra tiesiog magiška. Dienos metu visiškai baltos uolos dabar spinduliuoja šilumą, vaizdai yra tiesiog fantastiški. Graži šilta spalva Paskutiniai saulės spinduliai Pravažiuota 420 km. Filmas: Bus daugiau

6 diena. 8 val. ryto išjudame. Dėkojame už nakvynę(jie jau dirba) ir pagalbą šeimininkams - sako užvažiuokit dar Mūsų tikslas - Mamajevo kurganas Volgograde. Karšta - 36-37 laipsniai. Daug žmonių. Memorialas įspūdingas. Salė su amžinąja ugnimi - nulenkiame galvas atminčiai tų, kurie čia žuvo kovoje su fašizmu. Volgograde neliekame - važiuojame prie Baskunčako ežero - Mirties jūros analogo. Dar karščiau - jau 39 laipsniai. Disko laikosi, skysčio temperatūra 95C, alyva 118-12C. Mūsų kabrioletas UAZiku važiuojame prie ežero, kitaip negalima, nebent pėstute .. Taip, paskęsti čia nepavyks. Vanduo išstumia kūną į paviršių kaip kamštį. Gulėti ant vandens galima tik ant nugaros - kitaip iškart apverčia. Išlipus iš vandens druska kristalizuojasi ant kiekvieno plaukelio. Įspūdžiai fantastiški, oras ir vaizdai - irgi Visur tik druska Prie ežero praleistome dvi valandas , į Žemutinį Baskunčiaką parvežė mus jau su tamsa. Nuplauname druską po dušu ir važiuojame atgal link Achtubinsko. Prie kelio auga keletas medžių - sustojame nakčiai. Aplink birzgia skėriai , šalia geležinkelis. Bet mes pilni įspūdžių ir niekas mums netrukdo. Pravažiuota 612km. 7 diena. Šiandienį Kazachstaną! Pusryčiai ir į kelią. Vėl karšta, du kartus stabdo policija. Pirmi malonūs ir korektiški, domisi, iš kur, kur ir linki gtero kelio. Antrasis bando “razvodą” - mat kirtote ištisinę liniją (stovi taip, kad ją kirstum jei nenori kad jis eitų iki mašinos kokius 200 metrų).. bet matyt, per daug tingus, kad pildyti popierius užsieniečiams. O mes nesame supratingi kad jis nori į leteną Sienos perėjimo punktas palyginti su Burachki visiškas apsileidimas - bet personalas yra draugiškas ir malonus, 20 minučių ir mes jau niekieno žemėje Iki Kazachstano pusės dar 8 kilometrai ir upė Kigach. Kazachstano perėjimas - kazachai liepė nuotrauką ištrinti Taip pat maloniai ir greitai, tik keleivis pėsčiomis ir per atskirą postą Kazachų pasieniečiai su automatais - kodėl? Už sienos mažas pragaras - mašiną apstoja valiutos keitėjai ir draudimų pardavėjai. Į Kazachstaną reikia pirkti vietinį draudimą - kitaip bus problemų su policija, o baudos čia didelės. Keičiu 100 eurų draudimui ir pirmoms degalinėms - vėliau keisime banke geresniu kursu. Mes Kazachstane Pirmieji arkliai kelyje ir kapinės Važiuojame į Ganiushkino per Safonovką - taip kelias geresnis, nors žemėlapyje jis ir antraeilis. Po Ganyushkino prasideda pragariškas kelias. Nieko nepadarysi - turime patekti į Atyrau, ten bus geriau. Kuo ne Offroad? Čia dar nėra duobių, bet už kalniuko bus 280 kilometrų mes važiavome 6 valandas .. Naktį praleidome šiauriau Atyrau - bandėme patekti prie vandens (Uralo), bet visur užstatyta - visi mėgsta vandenį Nakvynė netoli Atyrau Pravažiuota 664km. Bus tęsinys.

O dabar padieniui. Diena 1-2. Birželio 29 mes su D3 pradėjome kelionę Lenkijoje. Kelyje nebuvo nieko įdomaus, išskyrus konkretų lietų prieš Augustovą. Po 12 valandų pasiekėme draugus palei Panevėžį. Birželio 30 laisvadienis, pirkti rublius pirmai kelionės dienai. Pravažiuota 900km. 3 diena. Tikroji kelionės pradžia, 8 val. ryto susitinkame su rimasbutr Utenoje. P38 ir D3 - ant jų ratų gulė didžiausi kelionės sunkumai Važiuojam link Latvijos - Rusijos sienos. Iki Daugpilio - raudona banga iš laikinų šviesoforų, latvių kelininkai turėjo apsižagsėti. Tai Latvija, kur kelių tarnyboms ir ne tik visiškai nerūpi keliautojai Eilė pasienyje nėra didelė, apytikslai 30 automobiliai. O stovime 8 valandas! Nesąmonių nesąmonė - Rusijos muitinėje daug papildomų popierių, pernai taip nebuvo .. Problemą sudaro keliautojai, turintys leidimą gyventi arba Rusijos piliečiai, kurie gyvena kažkur Europoje ir važiuoja su tos šalies numeriais. Tada krūva papildomų popierių. O dar prieš mus dagestanietis ar velniai žino kas su vokiškais numeriais - nė velnio nesusigaudo tų popierių pildyme.. vienu žodžiu nepasisekė. Ir dar kaip tik bus pamainų pasikeitimas - jau galvojau kad dar dvi valandas stovėsim.. Dėkui muitininkei kuri pasigailėjo vargšų turistų ir greitai mus praleido. Galima pavydėti rusams - juos savi leidžia be eilės atskiru taku, laukia max pusvalandį. Tuo tarpu latviams vienodai rodo ar tu ES pilietis ar ne, stovėk bendroje eilėje .. demokratija .. Planas apsipirkti, nusipirkti SIM kortelę ir pakeisti eurus į rublius Velikije Luki sėkmingai žlugo. Važiuojame tiesiai prie ežero už vietovės Kunja. Ežeras Žižickoe - jau žinome kad tai gera nakvynės vieta iš pernai metų kelionės prie Bajkalo. Atvažiuojame jau saulei leidžiantis, greita vakarienė ir miegas. Pravažiuota 508km. Gražus rytas prie ežero Žižickoe Mes Maskvos srityje netoli Serpuchovo Diena 4-5. Maskvą apvažiuojame A108, tada sukame į pietus i važiuojame Volgogrado kryptimi. Link grožio Nakvynės vieta Sekmadienis - pakeisti pinigus problema - tenka naudotis kortele, nors Lenkijos bankai lupa komisinius už mokėjimus kortelėmis užsienyje. Prieš misto Elektrik randame vietą nakvynei su stalu po stogeliu ir ugniaviete.. Ęia jau apsistoję vaikinas su mergina - keliauja iš Orenburgo į Sočį.. matyt geografijos turėjo dvejetus Matosi kad turi problemų su pinigais ir maistu - darom vakarienę, pakviesčiam ir juos, pavaišinam alumi ir miegot. Rytą atsisveikiname su jaunimu ir važiuojame į artimiausią miestą Michailov. Keisčiame pinigus ir esame maloniai nustebinti -kursas maždaug 7 rubliais geresnis nei Lietuvoje -nuo šiol visada stengsiuos keisti pinigus Rusijoje. Navigatorius gyvena savo gyvenimą - perskaičiavo trasą į Kazachstaną per Saratovą, nepaisant užkrautos trasos per Astrachanę. Tuo būdu važiuojame per Tambovą - gražus miestas. Matome centre gražias cerkves - jei pavyks kelyje atgal užsuksime apžiūrėti.. Į tai turime pažiūrėti iš arčiau Po Tambovo aiškiai matome kad važiuojame ne ten - į navigatorių įrašome Volgogradą. Duobėtas kelias ir mes vėl kelyje "Kaspij". Prieš kaimą Aleksandrovka nukrenta P38 pakaba. Klaidų nėra. Kompresorius perkaito, neįsijungia. Prijungiame išorinį nešiojamą - kažkur gale šnypščia oras - reiškia yra skylė . Problemos mus surado Prieiti sudėtinga, bet galų gale priežastis aiški - trūko išmetimo vamzdis ir sprogo abu pneumatiniai vamzdeliai į pagalves. Turiu 6mm pneumatines jungtis , stikloaudinio, pastą išmetimo sistemai - po valandos remontas baigtas. Bet taip toli važiuoti negalima - būtina suvirinti išmetimą. Važiuojame į kaimą, galbūt ten kažką surasime. Po kelių kilometrų sukame į lauko keliuką - mums iš paskos pasuka Niva. Kaip žinoma “nivovodai” yra geri žmonės - šis atvejis ne išimtis. Suvirintojas bus Pasirodo, mes susitikome su 2000ha ūkio savininku. Netgi galėsime išsimaudyti duše jų pirtyje šalia dirbtuvių. O duslintuvas susidėvėjęs rimtai ir prakiuręs keliose vietose. https://a.d-cd.net/b95b8d9s-960.jpgAčiū geriems žmonėms Vamzdį teko apvirinti iš išorės, laiko apie 3-4 valandas .. Kol suvirintojas virina - pokalbiai. Vienas iš klausimų - sankcijos. Juokiasi - sankcijos nedaro jiems jokio poveikio. John Deere tiekia atsargines dalis be problemų - tik pateik užsakymus. To ir reikėjo tikėtis, kad korporacijoms tos sankcijos buvę nebuvę. Politikai gali džiaugtis savo žaisliuku, bet verslas yra verslas. Suvirintojui už darbą 2500 rublių. Mūsų kainomis - nedaug, o dar gauname galimybę išsimaudyti po dušu. Miegame automobiliuose, nors ir yra vietos pirtyje. Galėjome dar iškūrenti pirtį ir išsimaudyti - bet tam nėra laiko. Beje, pirtyje ant palangės pinigai, taip pat stovi kelios geros rūšys viskio ir brendžio. Be abejo neliečiame, tiesiog neįprasta. . Iš kitos pusės, mes asmeniškai jau ne pirmą kartą susiduriame su tokiu žmonių pasitikėjimu Rusijoje - kitur tai tiesiog sunku įsivaizduoti ..Pravažiuota 1144km. Bus tęsinys.

Klausimas adminui: Kam reikalingas apribojimas įterpti nuotraukas bb-kodų pagalba, kai jos guli kažkokiam svetimam hostinge? Nesuprantu... tenka nuoruodas į nuotraukas dėti.

Simbolis dažnai sutinkamas kapinėse ant mauzoliejų Dar viena požeminė mečetė Sultan-Epe Taip apšviečiamas mečetės vidus Šiluma. 35 laipsniai šilumos - lengvai. VVisa laimė visada yra vėjas, ir oras yra labai sausas - karštį galima gana lengvai išgyventi. O činko viršuje vėjas gali būti labai stiprus, su pabandymais nupūsti nuo činko išsiblaškiusį turistą. Kai grįžom namo, ir atėjo 35 laipsnių karščiai be vėjo ir su drėgme buvo žymiai sunkiau. Taip kad viskas yra reliatyvu. Štai ir jūra - maudysimės! Kriauklių pasaulis Vandens žalčiai - bijoti nereikia, jie patys bijo Gera… Naktis artėja.. Su maistu pakeliui (turiu galvoje asfaltą, ne stepę ) Kazachstane viskas tvarkoj, kavinių yra pakankamai. Bėda tik viena - patiekalų asortimentas visur vienodas, skiriasi tik kokybė. Pati geriausia vieta pavalgyti, kurią sutikom, nors ir juokinga tai valgykla, prie įvažiavimo į Kulsary. Virėjos čia tikros šaunuolės, ką patvirtina ir neišnykstanti eilė. Rekomenduojame, valgėme ten du kartus. Kavinėse paprastai yra dušai, už 150 tengių(<0,5euro) žmogui galima išsimaudyti. Stepėje, kur nėra vandens galima tik apsiprausti ir dušas yra būtinas dalykas. Nė karto nmiegojome viešbutyje. Atstūmus priekines sėdynes D3 lova išeina maždaug 208 cm ilgio. Miegojimo platforma(daiktai po ja) ir savaime prisipūčiantys čiužiniai leidžia greitai turėti komfortišką miegojimo vietą. Ir nereikia bijoti lietaus ar gyvių, kurie gali bėgioti ar šliaužioti aplink. Nors teko skaityti apie karakurtus, skorpionus ir gyvates Kazachstane, mes nematėme nieko panašaus. Bet vis tiek miegas viduje ramesnis. Reikia dar atsižvelgti ir į vėją - stepėje jis neprognozuojamas. Nors ir sustosi činko užuovėjoje naktį viskas gali lengvai pasikeisti, ir vėjo gūsiai supa mašiną, o ką jau kalbėti apie palapinę.. Nelengvas pakilimas į plato - aukščių skirtumas 170 metrų" Kazachstanas tai jau Rytai. Tai kitos tvarkos, ir atitinkamas mentalitetas. Vyrų pasaulis čia svarbesnis nei moterų. Ir nors Kazachstano islamas nėra konservatyvus ir fanatiškas, vis tik jo poveikis juntamas. Labai paprastas pavyzdys - Mėlnosios įlankos paplūdimyje netoli nuo mūsų buvo jaunimo grupelė. Visą dieną vaikinai kažką veikia(pvz., žaidžia su kamuoliu) atskirai, o merginos atskirai. Ir tik vakare susibūrė į poreles Merginos netgi nesimaudė vietoje, o nuėjo toliau. Moterys, jei ir maudosi tai ant maudymosi kostiumėlio dar turi skraistę. Nekalbant jau apie mečetes paprastas miesto drabužis su atviromis rankomis r kojomis bei plaukais yra retenybė. Dar - kai kalbate su kazachais, jie visada pirmiausia kreipiasi į vyresnio amžiaus vyrą, tada į kitus vyrus ir galiausiai į moterį. Jie net sėdi taip, kad būtų tiesiogiai prieš vyresnio amžiaus žmogų. Sūraus vandens nenorėtumėte? https://a.d-cd.net/5e5fa59s-960.jpgVėl jūra netoli Saura tarpeklio https://a.d-cd.net/3e5fa59s-960.jpgŽalių žmogeliukų visureigis pravažiavo lavai dar gerai nesustingus Keliai Kazachstane tai atskira istorija. Kelias nuo Kotiaev sienos perėjimo punkto į Atyrau normaliais žodžiais neaprašomas. Kaip kelias buvo nutiestas tarybiniais laikais taip jie nieko ir nedarė nieko su juo. Duobės per visą asfalto gylį, ir daug. Apie volą skylių lopų lyginimui jie negirdėjo ir į akis nematė Keletas mažų miestelių yra tiesiog šalia kelio. Tai va - šių miestelių pagrindinė gatvė - kelias duobėta nė jkiek ne mažiau. Labai nemalonūs įspūdžiai nuo šio regiono kelių - trafikas didelis, bet vietos valdžiai vienodai. Toks pats kelias veda iš Kulsary į Akkergeshen , bet ten nėra jokio eismo, ir iš esmės tai yra tik stepių kelias piemenims ir turistams. Toliau už Kulsary jau geriau,palyginus su greideriais kurie ten dar buvo prieš kelerius metus. Keliai nėra tobuli, bet bent jau galima važiuoti normaliu kreiseriniu greičių tarp atskirų įdomių vietų. Keliukai stepe geresni ne tik už kelią į Atyrau, bet ir gerą ketvirtį kitų asfaltuotu kelių Kazachstane, kuriais mes važiavome. Ir jei ne keliukų kryžkelės būtų įmanoma važiuoti greitai ir komfortiškiau nei didžiuma asfalto. Keliukai vedantys išdžiūvusių ežerų dugnu išvis turi autostrados kokybę. Išimtį sudaro stepių keliukai, kur pagrindas yra molis. Kaip molis sudžiūvo, taip ir teks purtytis. https://a.d-cd.net/7e5fa59s-960.jpgMėlynoji įlanka https://a.d-cd.net/15fa59s-960.jpgKas yra pirmasis maudytis? https://a.d-cd.net/415fa59s-960.jpgKuo ne Seišelai? https://a.d-cd.net/215fa59s-960.jpgViltis miršta paskutinė Pora odių apie policiją? Policijos daug ir jie aktyviai dirba keliuose. Dažnai važiuoja su mirksiukais be jokios matomos priežasties. Žiūrėt į mus žiūrėjo, bet nė karto nestabdė. Stabdė P38 ir norėjo kažką įsodint pavežti, bet pamatę daiktų kiekį pakeitė savo nuomonę. Na o mes ir nepažeidinėjome. Pasitaikė piktybiškas Astrachanės srities policininkas - specialiai stovėjo taip, kad norėdamas sustot ne pernelyg toli nuo jo turi kirsti ištisinę liniją. Ir ramiausiai sako - va, buvo pažeista ištisinė linija. Kaip rusai pasakytų - “razvod”. Mes gi buvom “nesupratingi”, o popierių pildymo su užsieniečiais jam aiškiai nesinorėjo. https://a.d-cd.net/58dfa59s-960.jpgRytoj bus nauja graži diena O, beje, kelininkai. Tai atskira daina. Ar man vienam atrodo, kad jie nesugeba normaliai galvoti arba turi perdėtą savo vertės pajautimą? Kazachstane kelią uždaro, eismas stepe ir tiek žinių. Nėra blogai, nestovime, viskas kažkaip juda, nors ir su dulkėmis. Rusijoje daugiau ar mažiau viskas tvarkingai, net žalia banga iš laikinų šviesoforų iš principo organizuota, galima juos išbraukti iš blogiečių sąrašo. Vienintelė problema, kad labai daug kelių remontuojama. Važiuojant ne pirmą kartą matosi kad Rusijos keliaimetai iš metų yra vis geresni. Na o Latvijos ir Lenkijos kelininkai aiškiai patenka į nemąstančių kategoriją. Latvijoje, laikini šviesoforai bet kaip - kai atvažiuoji iki sekančio po 200m pertraukos ten užsidega raudona! O šviesoforų atkarpoj Zarasai - Daugpilis nemažai.. Lenkija - autostrada Varšuva - Lodzė, piko valanda, trafikas oho, kamštis 40-50 kilometrų. Priežastis: kelininkai be akivaizdžių priežasčių uždarė 10 (!) metrų pirmoje juostoje, stovi, nieko neveikia.. Po maždaug 20 kilometrų vėl kamštis, šįkart tik apie dešimt kilometrų, nes trafikas stipriai susilpnintas pirmojo. Priežastis: matote piko valandomis jie šienauja skiriamąją juostą, uždarė 50 metrų antros juostos. Be žodžių. Bus tęsinys.

Dulkės. Jis bus visur. Ir smulkios smulkios - būkite pasiruošę, kad automobilio vidus bus padengtas storu sluoksniu. Saugokite fototechniką , ypač SLR ir objektyvus. Jei važiuoti stepe - arba per atstumą vienas nuo kito pradedant nuo šimto metrų, arba lygiagrečiai jei yra kartotiniai keliukai(dažnai yra). Kuo oro įsiurbimas aukščiau, tuo geriau - P38 filtras užsikemšdavo daug greičiau, nei man su snorkeliu. Slėnyje kur yra Bokty kalva - išvis nenormalūs dulkių kiekiai - video matosi, kaip P38 tiesiog maudėsi dulkių debesyje. Ir su atvirais langais Jei automobiliai nepakelia dulkių nuo kelio tai padaro vėjas. Be dulkių niekaip - reikia tai priimti kaip neišvengiamybę. Činkas Airakty Airakty - užsukome trumpam - o reiktų praleisti čia visą dieną ... Augmenija - dauguma su dygliais. Jų daug, ir jie labai aštrus. Odą braižo vos prisilietus. Visa kas dar žalia vasarą - 100 procentų yra pasiruošę gintis nuo galimo valgytojo. Ar žmogus ar kupranugaris - augalams vienodai rodo. O kad spygliai būtų efektyvesni - jų galiukai yra sausi, dėl to aštresni ir lengviau lūžta ... Garsusis miegantis liūtas (Šerkala) iš arti visai ramus Galų gale įdomesnis keliukas Milžinų kamuolys Naudoti kamuoliai Kuro pylėmės tik KazMunaiGaz ir vieną kartą nežinomos kilmės degalinėje su užrašu DIESEL Beyneu. Kuro kaina negali nedžiuginti - net lyginant su Rusijos kainomis. Ką jau bekalbėti apie ES kainas .. 0,37 / 0,55 / 1,05 EUR atitinkamai KZ / RUS / ES .. Taip ir gyvename Kazachas be arklio - ne batyras. Taip kažkada buvo - ir dabar taip pat, tik kitos arklių mados. Kazachas be kruzerio - tai ne visai kazachas Ir kruzeris turi būti baltas. Jei ne kruzeris o kažkas kito - irgi bus balta. Net seni kariški UAZ ten baltos arba bent jau pilkos spalvos. Na, su spalva yra aišku - karštos vasaros, tačiau tokia ”Toyota" rinkos dalis (tikriausiai daugiau nei 50 procentų, kaip mums atrodė) landroveristui gali grėsti psichikos problemomis Tojotų ten daug, ir ne tik kruzerių - visokiausių. Ir dauguma naujos. Iš LR mačiau tik 2 Sportus, L322 ir Freelą 1. Net Defender ne - visiška netvarka. Automobilių plovyklų yra tiesiog gausybė ir kiekviename žingsnyje - iš kur tik jie ima tam vandenį? Visos mašinos blizga lyg tik ką nusileido nuo konvejerio. Net UAZai Mes vieninteliai ten buvome purvini po stepių - kazachams turėjom įvaryti siaubą savo išvaizda Štai kur plovyklos verslas klesti Mečetė Šakpak-Ata" ... ir jos požeminė dalis Gamtinių nėrinių grožis Galbūt taip sėdėjo čia ir pats Shakpak-Ata - gydytojas Kazachai yra labai draugiški, šypsosi, pypsena, kai jie mato užsienietišką automobilį, mosuoja ranka. TiesĆ sakant tas pypsenimas tik trukdo ir erzina, ypač nepažįstamame mieste. Susitikimo metu būtinai paklaus iš kur, į kur, šiaip pasikalbės, palinkės gero kelio. Mėlynosios įlankos paplūdimyje pasėdėjome su vienu greta buusiu kazachu, pasikalbėjome. Davė mums vytintos arklienos paragauti, dėl visa ko pradžiai pavadinęs tai jautiena ir tik kai paragavme pasakė, kad tai buvo arkliena Mūsų tai neišgąsdino - buvo labai skanu: D Kas buvo nesuprantama - miestuose, prie degalinių, netgi kai kuriose vietose tiesiog šalia kelio matėme grupeles kazachų(be moterų) - kurie ten kažką aptarinėdavo arba šiaip stovėdavo. Ką jie ten veikė - nesuprantama.. O šiaip juntamas skirtumas tarp Rusijos ir Kazachstano - kazachai tiesiog tenkina paprastą smalsumą. Kai stovėjome ant estakados ir nuiminėjome mano D3 baką per tą laiką privažiavo, trumpam sustojo 2-3 mašinos. Su įdomumu spoksojo į mus iš kelių metrų atstumo, tačiau neklausė ar nereikia padėti. Esant tokiai situacijai Rusijoje paprastai klausia ar nereikia pagalbos - net ir tokioj vietoj kaip Naujasis-Uojana .. Tačiau bendras įspūdis iš Kazachstano labai teigiamas. Video: https://youtu.be/gBwRlxlE620 Bus tęsinys.

Bet visi techniniai sunkumai tai smulkmena palyginti su tuo, kas mus supa. Yra pasaulyje Monumentų slėnis, kur buvo sukami filmai su Vinetu - Bet Kazachstane ne blogiau nei ten, o kai kas dar ir geriau. Čia nėra minių triukšmingų turistų, iki čia neatvažiuoja ekskursiniai autobusai su gidais "žiūrim į kairę, dabar į dešinę, viskas, važiuojam toliau”. Tie kas iki čia atvažiuoja nori pabūti gamtoje, paklausyti vėjo ir civilizacijos stoka visiškai netrukdo būti laimingu. Čia nereikia skubėti, nereikia lėkti remiantis principu “apvažiuosim viską ir net daugiau, ir viską viską pamatysim.” Mes pažiūrėjome į nedidelę, bet labai savotišką Kazachstano dalelytę, ir ji išliks mūsų atmintyje ilgą laiką. Kapinės prieš Kulsary Mes radome didelę upę! Žvilgsnis į sorą Tuzbair Automobilio parengimas - bet koks keturiais ratais varomas automobilis, net ir visai parketinis. Iš esmės kai kurias vietas gali pasiekti praktiškai bet koks nesužemintas automobilis, tiesiog reikia protingai pasirinkti kelionės laiką, maršrutą ir neskubėti. Lietingu metu net ir parengti turės problemų - vanduo ir kreida pavirsta į tokį marmalą, kad sėsti ant dugno nesudarys jokių problemų. Nors tai buvo vasara, sausa, bet ties Bosžira lijo, kai mes sukome ratus kitur. Kai mes ten atvažiavome, vėjas jau buvo viską išdžiovinęs, tačiau ten kur buvo balos žemė(tiesą sakant sunku tai pavadinti žeme) dar buvo lipni kaip košė ... Dar kartą - nevažiuokite čia neparengę pėdsako ir neperskaitę nors keleto ataskaitų - prarasite laiką ir nedaug pamatysite. O yra ir vietų, kurios gali pateikti staigmeną.. Pavyzdžiui pakilimas nuo jūros į plynaukštę šalia Nukritusios žemės visiškai nėra toks paprastas net ir sausu oru, ir tikrai padarys įspūdį po lietaus Padangos MT žinoma geriau, bet vasarą tai nėra būtina. AT su gerais stipriais šonais susidoros - kai kuriose vietose yra aštrių akmenų ir gali būti problemų. Papildoma dugno apsauga neprivaloma, bet kaip visada pageidautina. Keletą kartų kabinome apsaugą sankryžose ir vietomis vėžės stepių keliuose yra tokios gilios, kad išbando kaip tvirtai laikosi apsauga. Jei nuplėš standartines gamyklines bus žymiai blogiau.. . Ir būtinai reikia stebėti ar nesikaupia šienas šalia karštų komponentų - turbinos ir katalizatoriaus. Visa kita savo nuožiūra - pavyzdžiui, gervė buvo reikalinga tik dėl to kad velnias nešė smėlėtu krantu į Krauklių rago pusę, kurio taip ir nepasiekėme, nes kelias baigėsi ... Žemės kraštas Baltai - rožinis zefyras ... Štai taip atrodo činkas Atsargos. Svarbiausia tai vanduo. 40 litrų plauti viskam reikia turėti su savimi ir dar pakankamai geriamojo vandens - tada galima jaustis saugiai. Vandens teoriškai įmanoma rasti stepėje, bet jis gali būti kartus arba sūrus. Na ir ne vandens ieškoti ten važiuojama - nereikia gaišti laiko tikrinant galimus šulinius. Kurie gali būti labai gilūs - įmestas akmenukas krenta 7-8 sekundes Su kuru taip pat - reikia turėti ne mažiau kaip 40 litrų atsargą, žinoma, priklausomai nuo to, kaip giliai bus važiuojama į stepę. Tačiau visada įmanoma situacija, kai atvažiuoji su degančia lempute į degalinę, o čia tiesiog nėra reikiamo kuro. Laukti nežinia kiek. Mums pasisekė - Beyneu radome kažkokią neaiškią degalinę ir užpylėme dyzelino, neliečiama atsarga liko nepaliesta. Nusiskundimų tuo kuru nebuvo, apskritai Kazachstane kuras be priekaištų. Na, su maistu ir taip viskas aišku. Negaliu pasakyti, kaip pavasarį, bet vasarą karštis ir nuolatinis vėjas greitai dehidratuoja organizmą - labai troškina. Reikia imti ne tik vandenį, bet ir melionus/arbūzus - labai padeda numalšinti troškulį. Taip pat šubat - raugintas kupranugarių pienas, jei rasti pirkti - bet tai mėgėjams. Skonis yra specifinis, tačiau troškulį malšina gerai. Žinoma vakare alus, nors ten jis labai jau nekoks. Galima gerti Karagandinskoje, visai nieko, o jei dar atšaldyti - bet ten nėra kur. Su prekybos centrais bėda - teks naudotis mažų parduotuvių, dažnai be savitarnos, paslaugomis. Ir jei parduotuvėje pardavėjos apvyturiuotos skaromis iki negaliu - alaus ten nerasite Tai labiausiai tikėtina Žanaozen - ten aš praėjau 5 parduotuves ir spjoviau - reikėjo važiuoti toliau be alaus vakarui. Štai taip . Mes ir sor Tuzbair ... Matyt teks traukti atsarginę padangą

Ustiurtas - okeano Tetis dugnu (pirmoji dalis) Taip, mes buvome ten. Mes žiūrėjome į grožį, kvėpėme karštą orą su kreidos dulkėmis, gėrėme vandenį, kurį atsivežėme su savimi ir kazachišką alų, kuris, deja visai nebuvo geras, ir negalėjome patikėti, kad taip gali būti. Prieš milijardą metų šios kriauklės buvo gyvos, o dabar suakmenėję belemnitai(“velnio pirštai”) skubėjo savo reikalais, o šiandienos kalnai tebuvo tik jūros dugno dalis. Sunku net įsivaizduoti tokį didžiulį laiko tarpą, kuris yra tik maža mūsų planetos istorijos dalis ... Kas dar nebuvo - siūlyčiau nuvažiuoti ir pamatyti savo akimis Žemės praeitį, kurią galima liesti, kuri dulka po visureigio ratais ir traukia savo nerealiu grožiu. Stepė ... tik čia mes supratome, kokia ji beribė ir begalinė. Gaila, kad buvo vasaros metas ir mes negalėjome pamatyti jos tikrojo grožio, kai stepė žydi. Deja - mano Mieloji negali išvažiuoti kitu metu, ir mes buvome čia vasarą. Prieš tai mes matėme Uralo stepę, Tažerano stepes - bet tik čia mes supratome kokie maži taškeliai esame šiame beribiame kupranugarių ir arklių pasaulyje. Ir mes būtinai kada nors dar sugrįšime čia gegužės mėnesį, kad pamatyti žemės atgimimą po žiemos miego. Gėlės baltų kreidinių Akergesheno ir Aktologajaus kalnų bei Ustiurto činkų fone lauks mūsų. Mes važiavome vos matomais mūsų pirmtakų pėdsakais, apaugusiais sausa žole ir kas kiek laiko tikrinomi, ar nėra dūmų iš po apsaugų. Kelyje į Aktolagajų stepėje suradome sudegusį UAZ Patriotą. Maniau, kad tai Tulupovo(kam įdomu ieškom alekseyt - žmogus daug važinėja, mums dar oj kaip toli iki jo) Patriotas - paaiškėjo - kad tai kitas. Reiškia dar kažkas degė stepėje.. Būkite atsargūs - stepė neatleidžia klaidų. Negalima skubėti - apsaugos šienauja saulės išdegintą žolę kaip vejapjovė. Žolės prisirenka visur ... Dar viena priežastis neskubėti - sankryžos su kitais keliukais einančiais iš niekur ir kažkur. Kertamo kelio vėžės gali būti tokios gilios, kad pakabą pramuša iki otboinikų(nesugalvojau lietuviškai kaip parašyti ). Stepės keliuku galima įsibėgėti ir iki 70-80km/h, o soruose(rus. сор - išdžiūvusio negilaus ežero dugnas, lygesnis nei autostrada) ir virš šimto ... Ir beveik 90 iš 100 atvejų net už 50 metrų jūs nepamatysite tos sankryžos. O tada tritonis visureigis trumpam pakyla į orą .. Kaip sakoma - stepėje nėra kelių, tik kryptys. Tikra tiesa - be iš anksto parengto pėdsako čia nėra ką veikti. Galima žinoti, kur pvz. yra Bosžira - bet to neužtenka, reikia dar žinoti kaip iki jos atvažiuoti. Aišku, galima turėti daug laiko ir neskubant bandyti surasti tikrąjį kelią - tik deja - "КазМунайГаз" dėl nesuprantamų priežasčių neskuba statyti degalinių visur stepėje tokiems keliautojams .. Ir informacijai - navigatoriai Android(manau iPhone irgi) pagrindu begėdiškai atsisako veikti - matote jiems baterija perkaista. Išgirtas GoPro irgi kelis kartus atsisakė filmuoti dėl perkaitimo, gerai bent jau nesugadino kortelės .. Ištikimai tarnavo tik Montana, nors buvo keletas vietų, kuriose navigatorius blūdyjo kelis šimtus metrų į šoną, nepaisant protingos WAAS / EGNOS korekcijos. Kažkokios keistos GPS signalo anomalijos - tekdavo sukti ratus kad pataikyti į maršrutą. Ir kiaulystės dėsnis - dažniausiai tai atsitikdavo sankryžose O įdomiausia dalis - važiuoji vos matomom keliuko žymėm ir galų gale jis išnyksta .. Arba kažkur čia turėtų būti posūkis - ieškai jo, o jo tiesiog nėra. Juokinga, bet kai grįžti atgal į savo pėdomis posūkis matosi. O jei jo ir taip nesimato - reikia sukti ratus - už keliasdešimt metrų ieškomas kelias paprastai vėl atsiranda. Važiuoti tiesiai stepe pagal azimutą - įmanoma, bet pavojinga ir nemalonu. Pavojus dėl žolės - tiesiai važiuojant jos ir daugiau, ir ji aukštesnė. Pavojinga ir nemalonu, nes stepė pilna mažų griovelių išplautų po lietaus. O vietomis tie grioveliai virsta giliais grioviais, per kuriuos išvis nepervažiuosi. Keliuku gali važiuot 40-50km/h, tiesiai stepe kelis kart lėčiau. Bus tęsinys.

3 savaitės ir 10655 km, D3 ir P38. Kol kas tiek trumpai Photo čia: pix.sfly.com/NjQjDsZe Video čia: Ustyurt 2017 Papildomai bus vėliau.

Kelionės trekas: http://www.mediafire.com/download/lhdjgg5j6war3yf/Bajkal2016.GPX

Tiesa sakant dėl tokio "komentavimo" nei šilta nei šalta.. Jei žmogus nesupranta apie ką eina kalba tai jo problema. Gal vertėtų nuvažiuot ir pačiam pamatyt...

Problema pasirodo buvo tame kad per daug šypsenėlių tekste :)

Ką matėm Be abejo Baikalas. Ežeras tiesiog nuostabus ir magiškas. Žodžiais ar fotografijom to neapsakyti. Ten reikia pabūti kad suprasti.. „Prostory Rossii” ten dar kartą įgauna visiškai kitokią prasmę ir kitokius matmenis. Baikalas labai įvairialypis, ir tai ne tik ežeras, bet ir jo apylinkės, kalnai, stepės, uolos, Barguzino slėnis, šventos buriatų vietos, budistų dacanai ir stupos, kaspinėliai ant medžių. Ir toliai iki pat horizonto. Ir grynas vanduo, kokį mačiau tik Kolos pusiasalyje…. O Svetlaya gilesnės vietos tiesiog melsvos - fantastiškas vaizdas Kam nebaisus ilgas kelias - tikrai verta pamatyti visiškai kitokį pasaulį nei mūsų urbanizuotas pasaulis. Maudėmės Baikale, vanduo nebuvo kažkaip specialiai šaltas. Tik labai švarus, tiesiog keista įbristi iki pusės ir idealiai viską matyti dugne. Išbandėm porą šaltinių - vienas radoninis yra prie Irkana ežero, įvažiuojant į 110km, ir daug šaltinių pervažiavus paskutinę Barguzino brasta(Umchei ir Kučeger). Galima ir daugiau vietų pasišildyt, bet ir taip buvo pakankamai karšta, todėl nelabai norėjosi. Po miestus pakeliui pernelyg nesiblaškėm, tiesiog nebuvo laiko tam. Pažiūrėjom įdėmiau: Irkutską, Omską, Zlatoustą, Sergijev Posad. Aplankėm Rusijos budizmo centrą Ivolginskij dacan - labai įdomi vietą. Buvo žiauriai karšta +36C, bet labai įdomu ir spalvinga. Turbūt budizmas tai vienintelė religija, kurios šventovės tokios spalvingos ir nuotaikingos. Ko nepamatėm Atsakymas paprastas - labai daug ko.. Nekalbant apie tai kad pati Rusija didžiulė šalis, tai vien jau Baikalo apylinkės gerokai didesnės už Lietuvą. Iš to kas buvo planuose - vakariniu krantu nedavažiavom iki tolimiausios įmanomos davažiuoti vietovės Onguren, neužsukom į Tunkinskaja dolina su šaltiniais ir 110km neužvažiavom į Oktokitą. O buvo galima dar tiek visko aplankyti, tik deja tam ir mėnesio būtų mažai Iš esmės kelionės tikslai pasiekti 100 proc., o tam tikra prasme ir netikėtai viršyti.

Problemos Tokia ilga kelionė tai išbandymas tiek automobiliui, tiek ir žmonėms. Be abejonės, susidūrėm ir su tuo, ir su tuo. Pabandysiu išvardyti visas problemas(už kitus nerašysiu 1a. Galios praradimas(klaida P2290, per žemas slėgis purkštukams), kai apsukos viršyja > 2500, vėliau 2000, o pabaigoje ir net 1700, atsiranda ne iš kart, o kai variklio temperatūra pasiekia normą ar dar vėliau. Problema pasireiškė dar birželį, kai važiavau iš Lenkijos į Vilnių. Įtariu vieną degalinę Orlen, gal kliuvo kuro iš cisternos dugno, gal kas.. Balandį keičiau siurblį bake, viskas ten buvo švaru, todėl nekilo jokių blogų minčių apie baką ir kuro filtrą. Toks efektas yra kai aukšto slėgio siurblys eina prie pabaigos - iš tikrjų tada miršta PCV vožtuvas, bet servisai keičia visą siurblį. Grįžęs iš Vilniaus pakeičiau PCV vožtuvą, dar pavažinėjau, važiavau ir autostrada virš 100km, niekas neišlindo. O kelionėj dar Lenkijoj prasidėjo vėl… ir taip iki Severobaikalsko. Keitėm aukšto slėgio siurblį kitu, keitėm PCV vožtuvus vietom - niekas nepadėjo. Jau juokavau kad galėčiau dalyvauti kuro siurblio keitimo varžybose Čeliabinske ištraukėm visus purkštukus, davėm tikrinti (protingai atrodantis servismenas pasakė kad gali kažkuris purkštukas numetinėt slėgį). Patikrinom ir siurblį. Išėjo, kad visi 6 purkštukai blogi (!), o du iš jų na visai jau negeri, siurblys tvarkoj, PCV vožtuvas aukštam slėgyje blokuojasi. Na Ok. Pakeitėm tuos du purkštukus naujais (ačiū Rolandui), važiuojam toliau. Ir vėl tas pats, galios praradimas. Ir anksčiau mano nuomonė apie purkštukų tikrintojus buvo nekokia - po šių išlaidų ji tikrai nepasitaisė Blogybė yra ta, kad stende (o jų ten turėjo kelis) purkštukai tikrinami ne tose sąlygose, kuriose jie dirba, todėl faktiškai mano nuomone tikrinimas stende tai pinigų išmetimas į balą, bet ko nepadarai iš nevilties.. Po eilinio siurblio pakeitimo blogasis PCV vožtuvas sėkmingai dirba ir nesiblokuoja, keturi blogi purkštukai taip pat.. Omsko srityje pakeičiau kuro filtro - Disko pradėjo važiuot. Bet tik iki 3/4 bako, po to užsiorindavo ir reikdavo kas kiek laiko nuorint kuro sistemą. Pradėjo ateit į galvą mintis kad kažkas yra ne taip bake, bet jau nebesinorėjo stabdyti xxxx ir lenkų, kuriuos ir taip per tuos keitimus gerokai sulaikėm. Severobaikalske atsiskyrėm, o pas mane atsirado dar ir pakabos problema. Svarsčiau variantą važiuot į Irkutską(nevažiuojant 110km), bet man dar reikėjo pasikeist tepalus, na ir norėjosi dar pabandyt kažką padaryt - atvažiavus iki Baikalo sukt ienas atgal būtų buvę labai nemalonu.1b. Komandos problema. Šioje vietoje sakau kad atsirado problema ir tarp kelionės dalyvių, kadangi išsiskyrėm. Mano nuomone, jei važiuojama kartu, tai važiuojama kartu iki pat galo, nepaisant kokios problemos ištinka bet kurį kartu važiuojantį automobilį. Ir jei kažkas turi problemą, tai kiti jo nepalieka vieno eiliniame kelionės etape. Turiu omeny ne pvz. Severobaikalską kaip tam tikrą kritinį tašką, kur iš principo kažkas gali pasikeisti ir kur galima rasti kažkokią tai pagalbą vietoje. Kalbu tiesiog apie eilinę važiavimo dieną, kai kiti nuvažiuoja į priekį, o kažkas lieka pats vienas su savo problemomis, nežinant kada galbūt visiškai sustos ir kur - o atstumai iki artimiausio miesto ten gali būt oho… Todėl nevyniodamas į vatą konstatuoju, kad komandos iš mūsų trijų ekipažų nesigavo, ir kelionės sunkumai bei nuotolis tam matyt turėjo įtakos. Teigiamas to dalykas - galų gale problemas ramiai išsprendėm savarankiškai per pusantros dienos, pravažiavau 110km vienu auto ir esu laimingas savo pasiekimu. xxxx iš Severobaikalsko planavo važiuot į Irkutską per Žigalovo, o iš ten namo, bet lenkai įkalbėjo vistik važiuot 110km . Kelias per Žigalovo(800km) būtų buvęs panašus kaip ir iki Severobaikalsko . 2. Pakabos problema. Atsirado duobėtame kelyje Bratskas - Severobaikalskas, užpakalinis dešinys pakabos daviklis pradėjo nekontaktuoti. Tą dieną kai išsiskyrėm, bekeičiant tepalus atėjo į galvą gera mintis ir problema buvo išspręsta elementariai, tiesiog ant Baikalo kranto ties Severobaikalsku. Pakeičiau visų daviklių traukutes trumpesnėm (ačių xxx, jo gamintos), daviklis pradėjo dirbti kitoj vietoj ir problema dingo. Tepalai jau buvo pakeisti, todėl noras važiuot 110km žymiai sustiprėjo. 3. Bakas. Nuiminėt baką ant Baikalo kranto širdis neleido, be to bakas buvo pilnas. Natūraliai važiavom į Naująjį Uojaną - pakeliui į 110km. Vos ne vos nuvažiavom - kuro sistema po 3/4 orinosi kas keletą kilometrų, nusiorinti niekaip nenorėjo, o dapilti kuro nei galėjom(kaip po to nuimti baką), nei buvo kur. Galų gale papildomos žarnelės pagelbėjo pagreitinti nuorinimo procesą. Dykvietėj nuėmėm baką, tinklelis buvo visiškai užaugęs - ir tai tik po poros mėnesių nuo prieš tai buvusio bako nuėmimo !Disko atgijo:) Mes irgi 4. Stabdžių pedalo daviklis. Prieš Irkutską sukvailiojo tiek pats daviklis, tiek ir „skrutkė” keleivio pusės slenkstyje (110km gavom per tą pusę šiek tiek vandens). Irkutske nupirkom naują daviklį, skrutkė(dingsta ant vieno kontakto +12V) apeita trumpikliu - dabar išrinksiu slenkstį ir padarysiu normaliai. 5. Ties Uralu Disko vėl pradėjo nebevažiuot, dūmyt ir ėsti soliarą. Verdiktas: prakiuro vamzdis tarp išmetimo kolektorių, ir užstrigo turbinos aktuatoriaus traukė. Vamzdį padarėm Zlatouste, garaže ištraukė per pusdienį, suvirino ir pastatė atgal per 3 valandas Suodini buvo kaip negrai Aktuatoriaus išjudint nepavyko - dabar ramiai tuo užsiimsiu, bet kai vamzdis nebebuvo kiauras važiuot ėjo normaliai. 6. Kažkur gale abiejų galinių pakabos daviklių laidai pradėjo nebekontaktuot(gal jungtis) jau Lenkijoj - pripūčiau pagalves su SDD ir ištraukęs saugiklį nuvažiavau iki namų. Patikrinau grįžęs - vėl viskas buvo Ok. Laidai gan silpna D3 vieta… Žiūrėsim ir ieškosim tos silpnos vietos. Taigi - problemų buvo nemažai, bet svarbiausia yra tai, kad Disko net ir su tokiom problemom nesustoja važiuot, ir jas pavyksta įveikt kartais ir labai parankinėm priemonėm. Tik reikia žinot kas ir kaip . 110km Rusijos ir ne tik džiperių Meka. Pasakysiu paprastai - tai nėra lengva trasa, ji yra reikli važiuojantiems ja, reikalauja atsargumo ir neskubėjimo. Bet nenustebino savo sunkumais, ir tai kas matoma filmukuose Youtube realiai pravažiuojama pakankamai paprastai. Tik dvi sąlygos - geras šturmanas ir žemas vanduo Na ir atkaklumas Jei po kelių lietaus dienų - sunkumai išaugs keleriopai net ir pačioje trasoje, nekalbant nei apie Sramnaja, Kovyli ar tuo labiau Barguziną. Lyginant su praeitais metais - Kolos pusialyje buvo sudėtingiau. Bet vaizdų 110km trasoj žymiai daugiau nei kuriose atkarpose Koloje. Jau rašiau - bet pasikartosiu - su AT padangom geriau ten nelisti. Keliose vietose MT tikrai reikia(ir tai esant sausam orui), o aštrių akmenų ten daugiau nei pakankamai. Gervė bent viename visureigyje pageidautina, HiLift - būtinas. Dugno apsaugos - būtinos. Papildomai 50m lyno geriau turėti nei neturėti Papildomas kanistras gerai, bet nebūtinas. Akmenų laukai.. na yra ten jų, bet nesudaro ypatingos problemos, nebent po pavasario važiuot pirmam šia trasa. Na dar Sramnaja per lietų gali akmenis šiek tiek išvartyti. Akmenynuose nubraukiau tik dažus nuo rockslider’io kairėj pusėj ir keletą kartų apsaugom bei duslintuvu stuktelėjau. Strigom du kartus, „voniose”. Pagrindinė problema 110km - tai Uralų paliktos provėžos, jei ten įkrisi, tai jau bus tikrai didelė problema . Vandens voniose jų nesimato, yra gretimi apvažiavimai, bet jie durpėti ir irgi problematiški. Būtinos bridkelnės. Pirmoj vonioj strigom, reikėjo gervintis, bet pasirodė kad per kratymus Bratskas-Severobaikalskas gervės tvirtinimo varžtai atsisuko ir pasimetė Teko HiLiftu kelt ratus, kišt pagalius ir išvažiuot. Beišvažiuojant vienintelis nuostolis 110km nutiko - sulenkiau į akmenį variklio apsaugą Bet kūjis ištiesins. Pasidarėm pietų pertrauką, prisukom gervę . Negalėjom to baloj padaryt - reikia nuimt bamperį. O ir varžtus su veržlėm sutaikyt po vandeniu būtų buvęs tas dar užsiėmimas.. Dabar varžtai klijukais sutepti - taip paprastai neatsisuks. Kita strigimo bala buvo jau po 110km stulpelio, išsigervinom. Bet jei nebūtumėm turėje 60m Dyneema lyno (ačiū Rolandui) vėl būtų tekę kelt ratus. Artimiausias ir paskutinis maumedis pasiekiamas gerve jau buvo išrautas(matyt lenkai su xxx išrovė , visi kiti buvo už maždaug 50-60 metrų… Per pirmą dieną sėkmingai ir nesunkiai(na neskaitant strigimo) nuvažiavom iki 110km stulpelio(pusė trasos), kur ir nakvojom. Šalta naktis buvo, brrrr. O su malkom Sibire problema, ten viskas auga kaip pasiutę, sausą medį rast tai kartais stebuklas. Pririnkom maumedžių šakų,degė kaip parakas pasėdėjom, tostą už 110km pakėlėm.. Na o kitą dieną buvo brastos. Visas įveikėm nesunkiai, vanduo buvo žemas, bet Barguzinas savo pločiu be abejo daro įspūdį. Ir pravažiavus apima pakilus jausmas. Žemutinė brasta važiuojama taip(važiuojant nuo Severobaikalsko): jei vanduo žemas aiškiai matosi įvažiavimas, einantis kairiau tėkmės kryptimi. Jei vanduo aukštesnis irgi važiuojam kairiau palei akmenis(matosi verpetai tada, reiktų pasitikrint jei jų konkrečiai nesimato kad neužšokt ant akmens), o nuo brastos vidurio sukam prieš srovę ir važiuojam į salą, nuo jos tolyn viduriu ir pamažu išvažiuosim į krantą. Jei važiuoti tiesiai į priešingą krantą prie pat jo yra duobė, ir esant aukštam vandeniui gali būti visaip Važiuojant iš pietų reikia krantu pravažiuot apie 300-400metrų ir tada važiuoti atvirkščiai. Jei yra gaisrų pavojus(o liepą - rugpjūtį jis praktiškai visada yra) reikia važiuoti nuo šiaurės pusės, kitaip neįleis į draustinį Džerginskij. Viršutinė Barguzino brasta irgi važiuojama lanku palei akmenis. Šiaip kelias nuo viršutinės Barguzino brastos yra stipriai aptvarkytas, važiuojasi lengvai, vietom tik gilios pavasarinės Uralų provėžos. Visos vonios užpiltos, sudėtingumas tik tinkamai apžergti provėžas, bei perėjos. Pakilt ir nusileist statu, jei po lietaus vietom gali būt slidu. Na ir svarbu nepražiopsot vaizdelio į Barguzino slėnį tarp aukštutinės ir žemutinės brastų. Kas labiausiai stebina 110km - čia supranti kokie buvo BAM’o statybos mastai. Šis kelias dabartinis 110km buvo pastatytas keliems metams magistralės statybos reikmėms, matai milžiniškas buvusių tiltų konstrukcijas, ir nesupranti kaip tai reikėjo atgabenti ir sumontuoti tokioje nuošalėje.. O BAM’as labai net gyvas, traukiniai važiuoja vienas po kito, ir panašu kad ruošiamasi statyti antrą bėgių eilę ten kur jos savo laiku nepastatė. Ko nepadarėm 110km - tai neužvažiavom į buvusią geologų bazę Oktokit, kadangi buvom vieni patys. Kas dar blogai važiuojant vieniem - sumažėja nuotraukų ir video kiekis, nes kai ką gali įamžint tik iš kito kranto. Na bet filmui pakaks to ką turim . Tai tiek apie 110km, važiuot kol kas tikrai verta, yra ir išbandymų, ir vaizdų, na o pravažiuot vienu D3 tai išvis malonu . Trumpai apie vabzdžius Kas bijo uodų - Kurgano, Omsko ir Novosibirsko srityse nakvokite moteliuose. Jų ten yra tiek, kad sunku apsakyti, įlenda visur. Normaliai pavalgyt atviram ore neįmanoma. Jokios priemonės jų neveikia, dūmų irgi nebijo. Tualeto reikalai tai išvis sunkiai nupasakojama problema.. Erkių išvis nematėm. Aklių ir moškių yra, bet problemos nesudaro. Ant Baikalo kranto uodų praktiškai nėra. Prie 110km šiek tiek buvo, bet ėjo gyvent

Maistas ir gėrimai Maistas visur patiko, kokybė gera visokių „E” mažiau, pvz. daktariška dešra per porą dienų jau išmetimui. Pirkom kelis kart jau paruoštus marinuotus šašlykus - patiko, skanu ir patogu. Visokie sūriai, tepami sūreliai irgi aukštumoj, yra ir visokių mums negirdėtų iš Vidurinės Azijos ar Kaukazo. Ko trūksta: dar mažas pasirinkimas rūkytų dešrų, jogurtų(nepaisant kad buvo Danon ar pan. - ieškojom tik lokalių produktų, jie tiesiog skanesni). Pienas - be problemų, LEDAI - mmmmm:) Mėsos nors ir nėra tiek kiek Maksimoj - badu nemirsit, paukštienos irgi netrūksta, yra jau gatavai marinuotos kepimui, mmmm Labai geri visokie vaisiai, vynuogės, arbūzai ar melionai. Vynuogės iš Vidurinės Azijos tai pasaka lyginant su pusžalėm itališkom.Tiek sveikatingo mineralinio vandens seniai negėriau Mineralinis beje pigesnis už paprastą gazuotą, aišku ne Narzanas ar koks kitas žinomas Alus patiko, labai geras, bet kuo toliau į rytus tuo prastesnis ir labiau vanduo, todėl reikia ieškoti alaus iš europinės dalies (visur yra) arba pilstomo Pilstomas LABAI geras visur, litras apie 1.5 euro(110 rublių). Krymo vynai, kurių dabar pas mus nerasi - mmmmmm . Bet ir Tamanės ar Krasnodaro krašto vynas irgi puikus, maloniai atsigėrėm ir parsivežėm. Vodka visur vodka, bet Putinka Vezdechod nebuvo aplenkta . Konjako irgi pirkom(VISOKIAUSIŲ kaukazietiškų ir ne tik yra geras pasirinkimas). Na o standartiniai viskiai ir brendžiai tik kreiva akim buvo apžiūrėti ir skirtumų nuo Maksimos nebuvo rasta, dėmesio nepatraukė, to gero ten irgi pilna Kas įdomu - kai pervažiavom Uralą, niekaip negalėjom atsigerti. Geri geri, o tuoj pat vėl norisi, o į tualetą bėgiot irgi nereikia… keistas efektas. Net ir alus nelabai padeda, ir irgi į tualetą nevarinėja Geriausiai veikia melionai „torpedos”, rusiškai „dynia” - labai skanūs ir troškulį gerai malšina Kas važiuos kada - maisto su savim vežtis neverta niekaip. Kainos panašios, aplink Maskvą kiek didesnės, bet neskaudžiai. Kokybė - daugumoj atveju nieko neblogiau, o visokie konservai yra tikrai žymiai geresni - kas ypač svarbu kelionėje. Daug produktų kurių pas mus nėra, Pakelės kavinėse kuo labiau į vakarus tuo kainos didesnės, kaina 3 žmonėm normaliai pavalgyti svyruoja nuo 6.5 iki 12-13 eurų bendrai(sriuba, antras ir kompotas kiekvienam). Praktiškai visada yra skanu arba labai skanu, kad būtų tikriau - žiūrim kur daug furų. Jei užtaikom kažką panašaus į valgyklą - geriau nevalgom ir važiuojam iki sekančios vietos - bus santykinai brangu ir maistas bus vos šiltas. Labai patiko buriatų virtuvė - kiek specifinė, bet labai skanu. Būtina pabandyti https://ru.wikipedia.org/wiki/Позы- pirštus laižysit tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine prasme Valgoma pirštais, viduj mėsos sultys, kurios aišku nori išvarvėti, pirštai dega.. vienu žodžiu malonumas yra tikras Suvalgius penkis energijos pakaks. Su kapota mėsa išvis fantastiški. Automobiliai ir keliai Rusijoje D3 ten irgi važinėja, bet D4 yra daugiau Paruoštų nematyt. RR ir RRS irgi gan dažnai matomi. Defų matėm tik kelis. Pagrindas - UAZai ir Nivos. Labai daug naujųjų UAZ Patriotų, stock’inių ir jau nebe, senųjų taip pat labai daug - vienareikšmiškai tai pagrindinis visureigis. Nivos gyvena šalimais, tiek klasikinė, tiek ir Ševrolet, bet tikrai tai nebe dauguma. Pradedant kažkur nuo Novosibirsko 90 proc. auto tiek lengvų, tiek ir visureigių tai Tojotos, Arvydas ten būtų laimingas. Tiesa, kai kurios Tojotos labai keistos - priekyje velniai žino koks ženklas, gale - Tojota. Na ir šiaip visokių dešiniavairių grynai japoniškų modelių daug. Bet UAZ’ų vistiek ir ten važinėja Ladų be abejo irgi daug, o naujos visai simpatiškai atrodo. Kuras be problemų, jei reikia tai ir Euro5. Problemų su kuro kokybe nebuvo. Furų labai daug, magistraliniai keliai gyvena apskritai kiaurą parą, judėjimas nesustoja niekada. Traukiniai bilda irgi be sustojimų, jei nakvot šalia tai ne kas. Na o maždaug nuo pusiaukelės Maskva -> Latvijos siena prasideda tuštuma, tranzito praktiškai nerasta, Latvija išvis išmirus transporto prasme, keliai ir toliau baisūs. Keliai Rusijoje - tikrai tvirtas ketvertas jei imt vidurkį. Yra dar blogų vietų, bet remontų mąstai daro įspūdį. Palyginus su 2011 metais, kai važiavau iki Uralo - pasikeitimai milžiniški. Ten kur buvo blogas kelias dabar kaip stalas. Europinėj dalyje už Maskvos neverta važiuot M5 - labai apkrautas kelias ir labai daug remontų. Judam M7 iki Ufos, na o toliau jau M5. Blogiausia padėtis šiai dienai - Kurgano ir Omsko sritys - ten jiems daugiausia atremontuot liko. Na o kelias nuo Bratsko iki Severobaikalsko tai visai kita istorija.. Ten galima ir pakabą sulaužyt jei pernelyg įsibėgėsi.. O kai prasideda žvyrkelis tai dar įdomiau.

Daugiau negaliu teksto įklijuoti - gaunu tokį pranešimą: Atsiprašome, bet Jūs įterpėte daugiau nuotraukų nei Jums yra leidžiama

Taigi, dar viena kelionė į Rusiją ir manau ne paskutinė. Labai įdomi, graži šalis su dar laukine gamta, švariu vandeniu ir galimybe paprasčiausiai nutolti nuo civilizacijos. Šį kartą Baikalas, viena iš magiškų vietų, kur tiesiog reikia pabuvoti. Noras nuvažiuoti pačiam iki Baikalo vaikščiojo po galvą jau kelis metus, na o kai labai norisi tai norai kažkaip realizuojasi Na o dabar apie viską po truputį. Rusija Nuostabi šalis, gamta ir žmonės. Šiomis dienomis sakyčiau viena iš saugesnių šalių keliautojams. O jei ištinka problema, čia pagalbą visada surasi. Žmonės atviri ir visada linkę padėti negalvodami pirmu reikalu apie atlygį. Kas įdomiausia, net didžiausiam užkampyje gali išspręsti ir labai sudėtingą problemą - rankos pas juos daugumoj auga iš teisingos vietos Vienintelė silpna vieta, kuri erzina - dar trūksta pas juos elementaraus apsitvarkymo aplinkoje, kurioje gyvena ar dirba. Paprasčiausiai jų nejaudina kas yra aplink, kaip atrodo kaimai ar miesteliai… Jei kažkiek aptvarkyt tuos namus tai viskas atrodytų tiesiog pasakiškai, ypač kaimai su įvairiausiom drožinėtom langinėm.. Kas gerai - yra ženklai kad tai pamažu keičiasi ir tai džiugina. Kas dar man patinka Rusijoje - jie nebijo savo praeities. Pas juos irgi nebėra komunistinės ideologijos, bet senų paminklų niekas negriauna, Leninas miestuose tebestovi daugumoj, nors niekas jau ypatingai paminklo aplinkos neprižiūri ir gėlių neneša. Tai tiesiog istorija, ir nėra ko apsimesti kad to nebuvo, o dalis šiandienos politikų neišvertė savo laiku kailio Kas tikrai prižiūrima - tai paminklai žuvusiems kare. Daug galima pamatyti kitokių išlikusių buvusios TSRS simbolių ir niekam tai netrukdo. Daug naujų cerkvių, netgi vietose kur prie kelio yra moteliai ar degalinės stovi mažos cerkvutės arba mečetės, arba netgi ir tai ir tai. O dabar apie ekonomiką. Galiu būt nesuprastas kai kurių tautiečių, bet vistiek pasakysiu kaip matau - juoką kelia mūsų politikų ir ekspertų pareiškimai, kad Rusijos ekonomika yra suplėšyta į skutus sankcijų, kad rusai neturi ką valgyt be mūsų produktų ir išvis ten viskas labai blogai, rublis žemas, pigi nafta sugriovė biudžetą ir bla-bla. Reikia tiesiog pamatyti kokie kelių remontai ten vyksta, kokios statybos, kaip atrodo nauji mikrorajonai miestuose, galų gale kokie automobiliai keliuose. Ir kiek vietinės kilmės produktų parduotuvėse šalia tų pačių latviškų šprotų(kaip pavyzdys), kurių kažkodėl ir net Irkutske yra - o sankcijos tai juk įvęstos ir n kartų pratęstos? Tai iš kur ten latviški šprotai? Vieną kartą apsirikom, nusipirkom to latviško šlamšto nepažiūrėję įdėmiai.. Rusijoj gaminti šprotai žymiai skanesni:) Kas juokingiausia - Ukrainos, atseit kenčiančios nuo Rusijos agresijos, prekės stovi Rusijos parduotuvių lentynose Jei su žmonėm kalbėt - juokias iš ukrainiečių noro bet kokia kaina tapti europiečiais su europietiškom algom… Na o visokios transnacionalinės korporacijos tiesiog miega ir sapnuoja kaip nieko neparduoda Rusijoje Šiuo metu tai atrodo taip, kad beveik bet kurioms mums įprastoms prekėms jau yra jų vietiniai analogai(tiek maistui, tiek ir kitkam) ir aišku dėl žemesnio rublio kurso vakarietiškos prekės yra stumiamos iš rinkos. Pasakysiu taip - viskas ką pirkom iš lokalių produktų buvo visiškai tvarkoj, išskyrus paukštienos konservus, pagamintus Kaliningrado srityje. Rusija keičiasi, ir labai stipriai bei greitai, manau kad mes to paprasčiausiai neįvertiname, arba bandom kaip stručiai slėpti galvą smėlyje ir nematyti… Žmonės išgirdę kad esi iš Lietuvos reaguoja visiškai normaliai. Jokio priešiškumo, tiesiog nuostaba kad esam iš taip toli. Tiesa vienas armėnas (!) Severobaikalske bekeičiant tepalus apšaukė pabaltijiečius fašistais, bet paskui radom bendrą kalbą ir net vandens ištraukė iš savo UAZ’o atsigerti - troškulys kankino. Lipdukai ant langų keletą kartų iššaukė teigiamą ir net džiaugsmingą gretimų auto reakciją, klausimus tiesiog gatvėj prie šviesoforo iš kur esam, ir kad šaunią kelionę turim O savo šalim didžiuojasi, nepaisant to kad problemų yra irgi iki kaklo. Labai daug kur galima matyti Rusijos vėliavą ar net paprasčiausiai vėliavėlę, netgi ant kelio remontininkų vagonėlio. Be abejo dažnai matomos Georgijaus juostelės, ypatingai ant automobilių. Jei kalba užeina apie Putiną - vienareikšmiškai yra už ir norėtų kad ir toliau būtų prezidentu - matyt neteko mums liberalų sutikti

07.25. Laisva diena, xxx ir lenkai nuvažiavo savo keliais. xxx planavo važiuiot iki Irkutsko ir namo, bet lenkai vistik įkalbėjo jį važiuot pro 110km - patys vieni bijojo Tepalų keitimas, pakabos daviklio problemos pašalinimas 07.26. Naujasis Uojanas, nakvynė prie Bakanų ežero 07.27. Kumora ir 110km pradžia, važiuojam vienu auto, dienos pabaigoje 110km stulpelis - pusė trasos 07.28. Kita trasos pusė, Barguzino ir Kovyli brastos 07.29. Barguzino slėnis 07.30. Laisva diena, Maksimicha pliažas 07.31. Ulan-Ude ir Ivolginskij dacanas 08.01. Irkutskas 08.02. Vakarinis Baikalo krantas 08.03. Tažeranų stepės 08.04. Grįžimas į Irkutską https://www.dropbox.com/sh/qpl2cfufcdt9azz/AADam9MXWSJ3sNWzoTbOHwO5a?dl=0

Važiavo 2 D3 ir D2 iš Lenkijos. Severobaikalske išsiskyrėm - 110km pravažiavau vienu auto Mūsų ekipažo video įspūdžiai: https://www.youtube.com/watch?v=RyGkMBJIARY

O kad nebūtų liūdna - ilgoji filmo versija http://www.youtube.com/watch?v=xaLmagAcqlA