Pereiti prie turinio

Lietuva - Gambija (10.000km)


Rekomenduojami pranešimai

Linksmai aprašyta, tik ne viską supratau, kaip ten su 10€ ir Ha Ha :)?

 

Būtent Diamoje mum su 10eur buvo toks reikalas, kad privažiavus sieną, prissitatė "neoficialus" pagalbininkas, jam davėm 10eur, paėmė visus dokus, per 5 minutes greit subėgiojo, tada nuėjau pas dėdę su didele kepure, uždėjo štampus, parodė, kad ir jam reikia 10eur, atdidavė dokus, dar 10 eur reikėjo susimokėt šlakbaumo pakelėjui ir viskas, pravažiavom. Tik dabar tiksliai nepamenu ar visiem davėm po 10 eur ar po 5 eur.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

  • Atsakymus 119
  • Sukurta
  • Paskutinis atsakymas

Aktyviausi šioje temoje

Aktyviausi šioje temoje

Nuotraukos

  • po 6 mėnesių...

Praėjus beveik metams nuo mūsų kelionės, viskas nusistovėjo, baiginėju rašyti kelionės dienoraštį. Po truputi pradėsiu dalintis prisiminimais.

 

Šalys: Lietuva-Lenkija-Slovakija-Vengrija-Slovėnija-Italija-Monakas-Prancūzija-Ispanija-Marokas-VakarųSachara-Mauritanija-Senegalas-Gambija
Data: 2018
Keliautojai: Andrius ir Gytis
Fototechnika: Samsung S7
 

STAGE # 0. Panevėžys – Budapeštas. 1300 km

Trečiadienis, 2018 sausio 10 d., 17 val. vietos laiku, ruošiamės išjudėti. Po beveik metus trūkusio pasiruošimo, planavimo,  administracinių reikalų – mes jau kelyje. Iki Budapest-Bamako ralio starto liko 43 valandos, mes jau nekantraujame, nors dar teks įveikti 1300 km, navigacija rodo 17 valandų vairavimo. Mūsų Toyota pilnai pakrauta, maksimalus greitis kurį galime pasiekti be didesnių pastangų yra 100-110 kilometrų per valandą, važiuojame neskubėdami, nes laiko turim ir kelionei, ir poilsiui. Todėl pasiekti starto vietą Budapešte pasirinkome senąjį kelia per Lenkiją, kuris veda pro Liublino miestą. Lenkiją pravažiavome be didesnių nuotykių, užsipylėme kuro, pavalgėme naktypiečius Žešuve Makdonalde ir pajudėjome Slovakijos sienos link. Aišku navigacija nustatyta arčiausiu maršrutu ir užvedė šunkeliukais per mini serpantinus, naktį, buvo progą išbadyti papildomas šviesas ir kaip perkrauta Toyota klauso posūkiuose. Mes jau Slovakijoje, vidurnaktis, lekiam su vėjaliu, tolumoje Košicė mietas, o už jo tik 15 kilometrų greitkeliu ir būsime Vengrijoje. Mažas nuovargis, pravažiuojam Košicė ir įsukam į E71 greitkelį, ne senuoju nemokamu 17 keliu, o mokama magistrale, vinjėtės aišku neturėjome, juk tik 15 kilometrų. Naktis, pora valandų po vidurnakčio, pavažiavus vos vieną kilometrą sustabdo policija. Dobry den, laužyta rusų kalba sako pareigūnas. Mintyse, na jo, lauk bėdų, už kelius tai nesusimokėjome. Nueinu iki policijos automobilio, pareigūnai paima vairuotojo pažymėjimą ir siūlo nuvažiuoti iki artimiausios nuovados, susimokėti bauda, atvežti mokėjimo čekį ir tik tada atiduos pažymėjimą. Blogiausia, kad nuovada atsidaro tik aštuntą valandą ryte, o dabar antra valanda nakties, nagalime tiek laukti. Pareigūnas, turbūt patyręs kišių specialistas, nepasimeta ir iškart pasiūlo susimokėti vietoje, dar kaip įrodymą parodo krūvą konfiskuotų vairuotojų pažymėjimų, Lenkų, Ukrainiečių, Rumunų, kurie juos palikę ir laukia kol atsidarys nuovada. Galvoju, kodėl gi ne, juk tik trysdešimt eurų (bent jau taip supratau iš jo laužytos rusų kalbos), sakau gerai, susimokam vietoje, beeinant  link automobilio pasiimti pinigų, dar patikslina, try nol nol. Skolka??? – Sakau. Jis man – try nol nol. Jaučiu kaip nutirpo rankos ir kojos, trys šimtai eurų už 15 kilometrų ilgio magistralę, negalėjau patikėti... Kad įtikintų parodo kainyną, nuovadoje - 350 eur bauda, vietoje gali padaryti nuolaidą iki 300 eur. Sakau – vyrai nejuokaukit, mums dar iki Gambijos dešimt tūkstančių kilometrų liko ir taip skriaudžiat. Ir va čia buvo tas stebuklingas žodis „Gambija“. Pareigūnai susižvalgė ir sako, ok prinisy nam dva nol nol. Na, jei derėtis, tai derėtis, sakau – būdit sto i davaity my budim yezdit. Susižvalgė, nusijuokė ir sako - gerai, matosi toli važiuosit su tokiu požiūriu. Paimė 100 eurų ir pasiūlė palydėti iki Vengrijos sienos, kad nebūtų kitų pareigūnų pakeliui ir dar instruktavo kur nusipirkti vinjetę įvažiavus į Vengiją. Ankstus rytas iki Budapešto vos kelios valandos kelio, nuovargis jau didesnis nemiegojus visą naktį, tokiose kelionėse sunkiausia ištvertį tą vieną valandą prieš patenkant saulei, atrodo kaip bežiūrėtum, ar ką bedarytum, akys vis mirksi... Po aštuoniolikos valandų, mes jau Budapešte, atvykome į oficialų ralio viešbutį apie dešimtą valandą ryto, pavalgyti ir eiti numygti kelioms valandoms, toks mūsų planas, nes vakare dar laukia susitikimas su kitais lietuvių ekipažais. Šiemet, pirmą kartą ralio istorijoje, net dešimt ekipažų iš Lietuvos. Numigome šešias valandas, susitikome su vienu iš „Amber Adventure A3“ ekipažu, „Lukrida LT“ ekipažu ir „Beyond World“ ekipažu ir vėl ilsėtis, ryt laukia taip ilgai svajotas startas.

Penktadienis, sausio 12 diena, laukiame starto, apžiūrinėjame kitų dalyvių automobilius, bendraujame su kolegomis iš Lietuvos, pasiklausome įžanginės kalbos, nusifotografuojame ant rampos ir skambant fanfaroms, degant liepsnoms ir skraidant popieriukams iš konfeti mes startavome!

20180110_160940-01res.jpg

 Išlydėtuvės prie ofiso.

20180110_185203-01res.jpg

Pakeliui į Lenkiją, paskutinis sustojimas gimtojoje žemėje.

20180111_103036-01res.jpg

 Mes jau Budapešte, po 1300 km,  tik atvažiavus į oficialų ralio viešbutį.
 

20180112_105951-01res.jpg

Penktadienis, sausio 12 diena, pasiruošę starto ceremonijai.
 

20180112_112049-01res.jpg

 Ralio dalyvys iš Japonijos su oru aušinama Subaru 360.

20180112_122855-01res.jpg

 

20180112_123810-01res.jpg

 

20180112_123846-01res.jpg

 

20180112_123859-01res.jpg

 

20180112_123915-01res.jpg

Redagavo AsistemosTeam
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

STAGE #1. Budapeštas – Mideltas. 3300 km

 

Penkiolikta valanda trysdešimt minučių, mes jau lekiam! Prasidėjo pirmas etapas – keturių parų super maratonas per kurį turime įveikti 3300 kilometrų ir pasiekti Mideltą Maroke. Taip jau gavosi, kad vėl važiuojame visą naktį, po vairavimo iki Budapešto, dar juntamas nuovargis, pravažiavus visą Vengriją, Sloveniją ir pusę Įtalijos – įveikus 1000 kilometrų, nutarėme pasikeisti, prie vairo sėda kolega Gytis. Karts nuo karto mus vis aplenkia, tiksliau praskrenda kolegos su VW Passat iš „MP Racing“ komandos, mūsų greitis automagistralėse apie 110 kilometrų per valandą. Susižvalgome ir nusišypsome, ar nereikės kartais sutikti sugedusio Passat automobilio kelkraštyje, juk automobilis senas, nevalia „vaikyti“. Viduryje Prancūzijos susigrupuojame su „Amber Adventure A3“ ekipažu ir nutarėme link Barselonos važiuoti kartu. Mūsų tikslas atvykus į Barseloną nusipirkti kelto bilietus ir plaukti į Tanžerą Maroke. Dar rugsėjo mėnesį nutarėme plaukti kartu su „MP Racing“, „Amber Adventure A3“, „Amber Adventure A4“ ekipažais iš Barselonos. Kolegos nusipirko bilietus iš anksto, mes pasinaudojome organizatorių rekomendacijomis ir bilietų nepirkome, pasak organizatorių bilietų visada būna vietoje, o iš anksto nusipirkus gali ir nespėti į keltą. Važiuojant iki Ispanijos susitikome dar vieną Lietuvių ekipažą „Lukrida LT“, per raciją susisiekėme ir įkalbėjome juos kartu važiuoti iki Barselonos ir vietoje nusipirkti kelto bilietus, nes pirminis jų planas buvo nuvažiuoti iki Almerijos, išsimiegoti ir kitą dieną ramiai plaukti į Nadorą Maroke. Už Toyotos vairo vėl sėdu aš. Likus vos keliems kilometrams iki Prancūzijos-Ispanijos sienos gauname žinutė iš kolegų „MP Racing“, kad pasienyje avarija ir didžiuliai kamščiai, o jų Passat‘as sugedęs ir laukia mūsų pagalbos pirmoje degalinėje kirtus sieną. Passat sugedo, apsipylė juodais dūmais, neatlaikė kuro siurblys, tiksliau siurblio dangtelis trūko. Per racijaą susiekėme su „Amber Adventure A3“ ir „Lukrida LT“ ekipažais, nutarėme, kad mes ir kolegos iš „Lukrida LT“ skubam į Barseloną pirkti kelto bilietų, o amberiai sustoja pagelbėti pasatui.

 

Barselona, apie penkiolikta valanda, mes jau terminale, kartu su kolegomis iš „Lukrida LT“ priparkuojame pirmi automobilius prie įvažiavimo į keltą. Kadangi bilietų kasos uždarytos, bet uosto darbuotojai patikino, jog bilietų yra ir bus parduodami po 17 valandos, likus vienai valandai iki įlaipinimo, nutarėme pasivaikščioti po Barseloną ir suvalgyti vietinę paelją. Terminale tikras low-rider vakarėlis, pilna aikštutė senų Mercedes, Peugeot ir kitų automobilių su Marokietiškais numeriais, automobiliai taip apkrauti senais daiktais ant stogo, kad dugnai tiesiogine ta žodžio prasme liečia žemę. Pasigrožėję tokiais vaizdais, patraukiame į miestą pietų. Bevalgant gauname žinutę iš amberių, kad jų abu ekipažai („Amber Adventure A4“ ekipažas važiavo iš Jungtinės Karalysties tiesiai į Barseloną) ir kolegos su pasatu jau vietoje, užėmė mums eilę prie kasos kuri parduoda bilietus. Skubame užbaigti pietus ir bėgte, nubėgame į terminalą pirkti bilietų, ir čia kaip griaustinis iš giedro dangaus, laužyta anglų-ispanų kalba – sorry no tickets, overbooked. Bilietų nėra, iki laipinimo į keltą liko viena valanda, mes pavargę, be miego, nesiprausę... Amberiai ir pasatas plaukia, o mes ant ledo. Ekspromtu su „Lukrida LT“ ekipažu nutarėme laikytis jų pirminio plano ir važiuoti į Almeriją, iš ten plaukti į Nadorą, taip laimėsime beveik dieną iki antro etapo, bet teks važiuoti be miego naktį dar 800 kilometrų, pagalvojom, kas čia mums reiškia, kai jau esam nuo Panevėžio nuvaževę 3150 kilometrų ir beveik be poilsio.

 

Lekiam į Almeriją, likus pusei kelio iki tikslo, apima nežmoniškas noras miegoti, sunku išbūti už vairo, vėl keičiamės. Nenorėdami padaryti tos pačios klaidos ir likti be bilietų, per internetą nusiperkame bilietus, keltas išplaukia šeštadienį 12 valandą vietos laiku ir į Nadorą atplaukia 18 valandą, nors kelionė laivu trunka tik 6 valandas, bet užsisakome kajutę, reikia dušo, poilsio ir miego, tenka sumokėti 300 eurų dviems žmonėms, kai tuo tarpu tik bilietas be kajutės butų kainavęs 70 eur.

 

Dar nepasiekėme Afrikos, o nuotykiai toliau tęsiasi. Muitinės procedūra prasidėjo dar būnant kelte. Reikėjo užpildyti imigravimo korteles į Maroką (Fiche D’Embarquement) ir gauti pase štampą su C.I.N. numeriu (šis numeris išduodamas visam paso galiojimo laikui ir skirtas sekti judėjimą Maroke, sekantį kartą atvykus į Maroka su tuo pačiu pasu numeris išlieka esamas). Belaukiant eilėje prie šios procedūros, priėjo marokietis ir naglu veidu pradėjo klausinėti, kiek mūsų žmonių grupėje, kokiu tikslu vykstame į Maroka. Lengva forma kolega jį pasiuntė ir atsakė, kad ne jo reikalas kiek mūsų yra grupėje. Tada tas naglas marokietis pareiškė, kad jis yra valstybės tarnautojas, policijos pareigūnas, paprašius parodyti pažymėjimą, nesulaukėme ir buvo pasiūstas tolyn. Įpusėjus eiliai prie pasų štampavimo, pamatėme, kad apklausą, kodėl vykstame į Maroką ir štampukus dėlioja tas pats asmuo, kuris prisitatė policijos pareigūnu. Truputi išmušė šaltas prakaitas, ar pateksime į Maroką. Priėjus mūsų eiliai, pareigūnas pažiūrėjo, nusišypsojo įroniška šypsena ir tare – Remember me? Dar pajuokavo, kad Maroke dauguma pareigūnų neuniformuoti ir be pažymėjimų, uždėjo štampus pasuose ant imigravimo kortelių ir palinkėjo gerų įspūdžių Maroke. Taip mes jau buvome viena koje netikroje Afrikoje. Pietūs, pigaus alkoholio nusipirkimas duty free praduotuvėje, dušas ir miegas. Mintys jau buvo Maroke, širdis ir piniginė džiaugėsi, kad įveikėme Europą, turbūt tai buvo vienas iš brangiausių etapų, kuriame išleidome daugiausiai pinigų kurui bei kelių mokesčiams.

 

Išsimiegoję, pailsėję, jaučiamės, kad galim kalnus nuversti, tolumoje jau matosi Maroko krantai. Sutinkame kelte Mindaugą ir Kasparą iš “Lukrida LT” ekipažo, bei Giedrių iš “Big Red” ekipažo, jie kelionę keltu pasirinko be kajutės – pavargę. Sėdam į savo FEA’ją (taip praminėme Toyotą dar būdami Lietuvoje, nes ji buvo baltos spalvos ir valstybinių registracijos numerių raidės FEA) ir ratais pasiekėme Maroko žemę. Nuotykiai tesėsi toliau. Kaip organizatorių roadbook’e (kelionės knygoje) buvo rašyta rekomendacija, kad už 5 eurus galima susirasti tarpininką, su kurio pagalba visą įvažiavimo procedūrą galima susitvarkyti greičiau, taip ir padarėme. Kadangi FEA’ja registruota mano vardu išėjau tvarkytis dokumentų, tiksliau šuoliavau per balas, nes Marokas mus pasitiko lietingai, o kolega Gytis liko saugoti automobilio. Būdami Lietuvoje žinojome, kad Maroke jokiu būdu negalima minėti Vakarų Sacharos, kad tai yra tas pats Marokas arba kitaip vadinama pietinė Maroko dalis (nors beveik visas pasaulis Vakarų Sacharą pripažista kaip atskirą valstybę, ši teritorija yra nelegaliai okupuota Maroko), nei ant automobilio, nei ant mūsų logotipo niekur to neafišavome. Bet, vistiek padarėme klaidą, ant Toyotos kapoto buvo užklijuotas žemėlapis su visu kelionės maršrutu, jame net specialiai nutrinėme užrašą Vakarų Sachara, bet liko mažytė punktyrinė linija tarp šių dviejų šalių. Nuotykiai tesiasi. Pradžioje priėjo vienas muitinės pareigūnas, rukydamas lėtai apžiūrinėjo žemėlapį, išėjo, atsivedė dar vieną kolegą, po keletos minučių buvo gal dešimt pareigūnų, kareivių, muitininkų, policininkų, visi žiūrėjo į žemėlapį ir piktai, garsiai, prancūziškai kalbėjo. Privertė nuplėšti žemėlapį, tiksliau patys nudrėskė, šaukdami, kad čia visur Marokas. Ačiū dievui, tuo viskas ir baigėsi, teko girdėti, kad būna tokių atvėjų, jog net nebeįleidžia į Maroką, ar net sulaiko areštinėje. Vėl išmušė lengvas, šaltas prakaitas. Po automobilio įvažiavimo į šalį dokumentų susitvarkymo sekė automobilio patikra. Žinojome, kad nuo 2017 metų Maroke, ne tik draudžiama naudotis dronu, bet ir draudžiama įsivežti į šali, drono įvežimas į šalį nelegaliai, ne tik kvepia jo konfiskavimu, bet ir kalėjimu, todėl mes savo droną išardėme ir išslapstėme po visa automobilį, miegmaišiuose, palapinėse ir kitur. Prasidėjo Toyotos patikra, muitininkui sukėlė įtarimą, ką mes vežame ant stogo kanistruose, paaiškinus, jog vykstame iki Gambijos ir ten yra supiltas dyzelinis kuras, toliau sekė vidaus patikra. Buvome apklausti ar tikrai nevežame drono, pradarė automobilio dureles ir pradėjo raustis po daiktus, visa laimė, vieną dėžę su tušinukais buvome pasidėję salone (tušinukus, kaip ir kitą labdarą vežėme Gambijos mokykloms). Wat iz zys – grubiai šuktelėjo muitininkas. Kan ai teik uon – toliau klausė. Sakau – Pens, it’s charity for Gambia Schools, ok you can take two – ir padaviau bent tris. Veidas tik persikreipė, nuo vienos ausies iki kitos ausies lūpos ištyso, šypsena kaip pas mažą vaiką gavus saldainį. Follow me – šuktelėjo man ir nusivedė, kaip vėliau paaiškėjo iki muitinės vado. Savo viršininkui padavė tušinukus ir baksnodamas į mane pirštu tare – present, prezent. Muitinės vadas, tikras viršininkas, platūs ūsai dengiantys visa burną, veidas išvagotas raukšlių, turbūt dar mates Maroko karą su Ispanija, paimė tušinuką, pamaigė, patikrino, kad veikia, ramiu veido uždėjo štampą ant automobilio patikros dokumentų ir šūktelėjo – GO! Taip palikdami visą virtinę automobilių išvažiavome be eilės iš muitinės tritorijos. Oficialiai mes jau Maroke.

 

Plaukdami iš Almerijos į Nadorą, kelte užsisakėme viešbutį vos 12 kilometrų nuo terminalo, Selūne miestelyje, skambiu pavadinimu “Motel Paris-Dakar”. Ten planavome apsistoti su kolegomis iš “Lukrida LT” ir “Big Red” ekipažų. Viešbutukas priminė tuos pigius pakelės motelius esančius JAV, tik viskas buvo persmilkė ne rūkalais ir pigiu burbonu, o arabiškais kvapais ir marokietišku skurdu. Šeštadienio vakaras, mes jau Maroke, viešbutyje, kiti lietuvių ekipažai dar tik pakeliui iš Barselonos į Tanžerį, rytoj laukia tik 400 kilometrų iki Midelto ir pirmas etapas bus baigtas. Įsikūrus, apžiūrėjus automobilius, nors ir buvo vėlyvas vakaras, nusprendėme išbandyta marokietišką virtuvę, viešbučio administracija, nupasokojo kaip nueiti iki artimiausio vietinio restorano. Į kompaniją pasikvietėme Kasparą su Mindaugu ir kulniuodami šalikelia pasukom link maitinimo įstaigos. Restoranas pasitiko su kabančios skerdienos vaizdais už lango ir maloniu kvapu nuo kurio burnoje pradėjo rinktis seilės. Viduje, kaip ir reikėjo tykėtis, niekas nekalbėjo angliškai, o mūsų prancūžų žinios baigiesi ties bondžiur, sava ir žiutem žodžiais, meniu nebuvo, tik stovėjo senas kompiuteris su arabiška klaviatūra ir DOS’ine programa, kurios pagalba galima savarankiškai užsisakyti maistą. Visa laimė netrukus pasirodė restorano savininkas, turbūt pamatęs pasimetusius turistus, kuris ryšlia kalba paklausė – Do you speek English? Schrechen Zie Deutch? Gavarity pa ruskami? Pasirodo žmogus ilgą laiką gyvenęs Vokietijoje, užsidirbęs pinigų grįžo į tėvyne plėtoti verslo. Pasirodo, savitarnos termianle, tame pačiame su DOS’ine programine įranga, reikia pasirinkti žmonių kiekį, norimą mėsos rūšį ir gramus. Vuolia, nepraėjo nei 15 minučių ir pilnas stalas nukrautas gėrybių. Kiekvienam po 150 gramų erienos, po 100 gramų triušienos, marokietiškų salotų, įvairių padažų ir arbatos. Už sočia, šviežią vakarienę (bent ji buvo ruošta šviežiai, apie skerdienos amžių neturime žinių, bet skrandžiai nesiskundė) keturiems sumokėjome apie 25 eurus. Sotūs, laimingi grįžome ilsėtis.

 

Ankstyvas sekmadienio rytas, šešios valandos, tik prašvitę, temperatūra nesiekia dešimties laipsnių, pusryčiaujame ir delojamės waypoint’us navigacijoje (mūsų kelionių roadbook’e kiekvienam etapui būdavo surašytos kordinatės, pro kuriuos taškus reikia važiuoti iki tos dienos etapo pabaigos). Prieš pajudant link Midelto, sutvarkėme kolegų Mindaugo ir Kasparo Land Rover Discovery elektros instaliaciją, dar būnant Ispanijoje, pajungus elektrinį arbatinuką buvo sudegintas 12V lizdas. Šiandienos maršrutas driekėsi palei Muluje upę, plynlaukštes link Atlaso kalnų. 400 kilometrų atstumą įveikėme per devynias valandas, teko pasikelti į kalnus apie 1500 metrų virš jūros lygio, važiuoti žvirkeliais ir snieguotais keliais. Welcome to Africa, sniego daugiau nei Europoje.

 

17 valanda, mes Midelte – oficialiame pirmo etapo finiše. Smelkaintis lietus, šlapdriba, didelis vėjas ir vos du laipsniai šilumos, dėl prastų orų Maroke visi bivakai buvo atšaukti. Baseinas viešbučio teritorijoje nevilioja. Susitinkame kolegas iš “Amber Adventure A3 ir A4”, kolegas iš “MP Racing”, bei “Big Red”. Vakarienė, poilsis karališkame Kasbah Asmaa viešbutyje (įvaizdis karališkas, kaina ir konfortas žemiški), dalinames įspudžiais ir planuojame sekančio etapo maršrutą. Rytoj kartu išvažiuojame 4 ekipažai – “Asistemos Team”, “Amber Adventure A3”, “Amber Adventure A4” ir “Lukrida LT”. Viskas, 3300 kilometrų įveikti!

20180112_224849-01res.jpg

 Degalinėje, kažkur Italijoje.

20180113_093549-01res.jpg

 Lekiam per Prancūziją, iš paskos "Amber Adventure A3" ekipažas

20180113_104535-01res.jpg

 Ispanijos greitkelis.

20180113_144717-01res.jpg

 Po bemiegės Europos Barselonos terminale.

20180113_150611-01res.jpg

 Barselona.

20180113_154459-01res.jpg

 Tradiciniai ispaniški pietūs.

20180114_111936-01res.jpg

 Sužinojus, kad bilietų nėra, pasiruošę lėkti į Almeriją.

20180114_124831-01res.jpg

 Almerijos krantai.

20180114_130140-01res.jpg

 Ate, ate Europa.

Redagavo AsistemosTeam
Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

STAGE #2. Mideltas – Uarzazatas. 600 km

 

 

Pirmadienis, toliau spaudžia šaltukas, smėlis pasidengęs šerkšnu, automobiliai išrikiuoti, koordinatės sudėliotos, laukiam rytinio briefingo pabaigos ir į kelią. Šiandien nusimato smagi diena, keturi automobiliai ir 600 kilometrų bekelės. Pasak ralio organizatorių, tai viena ilgiausių dienų iš visų etapų. Pagrindinį vaidmenį maršrute sudarys kalnai, serpantinai, staigūs posūkiai, nuokalnės ir įkalnės. Net ir pasirinkus trumpiausią maršrutą ir išvengus bekelių kelionė iki Uarzazato truktų minimum 6-7 valandas. Iš Midelto išvažiavome apie 7 valandą ryto, pavažiavus keliolika kilometrų asfaltu pasukome link išdžiuvusios upės (tiksliau neprisipildžiusios vandens). Kuo toliau, tuo kelias darėsi didesne bekele, akmenis keitė molis, molį sniegas ir vėl molis, pavažiavus kelias valandas automobiliai pradėjo klimpti vis gilyn ir gilyn į klampų, lipnų molį. Tik išlipus iš automobilio kojos aplipdavo lipnia, tiršta mase, kurios buvo neįmanoma nugrandyti, teko pasikeisti batus, o aplipusius maurais (tiksliau marokais, taip praminėm visą purvą Maroke, nes mauru vadinome purvą esantį Mauritanijoje) pririšti ant FEA‘jos stogo, taip jie ten išbuvo iki pat Gambijos. Vos tik spėjus pakabinti batus ant stogo, atbėgo vietinis Marokietis, skėsčiodamas rankomis rodė, kad mums reikia apsisukti, nes toliau dar baisesnis kelias ir nepravažiuosim net ir užsiblokavę visus ratus. Teko jo paklausyti ir keisti maršrutą. Vėl lekiame asfaltu, per raciją vieni kitiems pranešdami, apie situaciją kelyje. Lekiam mes pirmi, mažas kaimelis trijų gryčių, leistinas greitis 60 km/h, mes lekiam kosminiu greičiu, nuokalnėje pasiekėme netgi 90 km/h ir BAM, „fenas“ palei nosį, stabdo vietinės teisėsaugos pajėgos. Stebuklingai prakalba anglų kalbą ir sako problem, duodam du tušinukus ir 5 eurus, problem nebėra, lekiam toliau. Taip po šešių su puse valandų pasiekėme garsiają Bin El Uidano užtvanką. Bandėme filmuoti, bet teko staigiai slėpti kameras ir foto aparatus, užtvanka saugoma automatais ginkluotų kariškių. Prie ženklo draudžiančio fotografuoti, visgi pavyko įsiamžinti. Aplankėme vietinę tupyklą, aišku ją įamžinome fnuotraukose. Buvo pietų metas, tad užtvankos priešakyje išsirikiavome savo mini virtuves ir pradėjome gamintis pietūs. Šernienos konservai, marinuoti agurkėliai, lietuviška duona ir alus. Alus buvo tikra atgaiva. Papietavus ir pailsėjus ekipažų nuomonės ir keliai išsiskyrė, mes su abiem Amberių ekipažais nusprendėme važiuoti bekele finišo link, nes dar nusimatė ilgas kelias, o „Lukrida LT“ nusprendė važiuoti apžiūrėti krioklių. Juos sutikome tik po dviejų dienų, nes finišavo paryčiais ir apsistojo kitame viešbutyje. Taip ir praėjo visas etapas važiuojant per Atlaso kalnus, pasikeliant į 2800 metrų virš jūros lygio aukštį, vėl nusileidžiant, važiuojant per sniega, žvyrą, smėlį, vėl sniegą, mažus kaimelius kalnuose, sutinkant avis, ožkas, piemenis, vaikus mojuojančius pakalėje. Pusė dešimtos vakare, mes jau buvome Uarzazate, 600 kilometrų atstumą įveikėme nei per ilgai, nei per trumpai, tik per keturiolika su puse valandos. Nors diena ir buvo ilgiausia iš visų etapų, bet praejo sklandžiai ir ramiai, nustojome galvoti kokia yra savaitės diena, kiek valandų, dingo iš galvos visos mintys apie darbą, rūpesčius, problemas – pasinėrėme į tikras atostogas ir kelionės nuotykį.

 

Prisipildėme bakus sąliginai pigiu dyzeliniu kuru, vienas litras apie 9-10 dirhamų, išsikeitėme vietinių pinigų (Maroko valiuta - dirhamas, vienas euras maždaug 12 dirhamų). Šį vakarą turėjo būti bivakas šalia garsiosios „Kingdom of Heaven“ filmo pilies, netoli Atlas kino studijos, bet dėl prastų oro sąlygų (temperatūra buvo apie 3 laipsnius) atšauktas ir nakvynė perkelta į miestelio viešbučius. Kino studiją ir pilį nutarėme aplankyti anksti ryte, prieš kitos dienos startą, nes jau buvo vėlu ir tamsu. O viešbutyje laukė maltų kukulių valdiškas tadžinas ir lova. Visus ragautus tadžinus viešbučiuose praminėm valdiškais, nes paragavus mažuose kaimuose, vietinėse užeigose, supratom kas yra tikri, autentiški berberų virtuvės tadžinai.

 

20180116_073035-01.jpeg

 Etapas prasideda. "Amber Adventure A4", "Asistemos Team", "Amber Adventure A3", "Lukrida LT".

20180116_075236-01.jpeg

 Kelias link upės vagos.

20180116_075410-02.jpeg

 Kelias link upės vagos.

20180116_080705-01.jpeg

 

20180116_080931-01.jpeg

 Darbo vieta.

20180116_085430-01.jpeg

 Po pasivažinėjimo po "Rokiškio rajoną".

20180116_090046-01.jpeg

 Beveik "Rokiškio rajonas".

20180116_090550-01.jpeg

 

20180116_093952-01.jpeg

 Vėl sniegas.

20180116_095903-01.jpeg

 Vėl nebėra sniego.

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

STAGE #3. Uarzazatas – Tafrutas. 500 km

 

 

Ankstyvas rytas, briefingas, su Gintaru iš „Amber Adventure A4“ ekipažo nutarėm pasivaikščioti po Atlas kino studiją, kol visi kolegos klausosi instruktažo. Kadangi filmai kurie čia buvo filmuoti – matyti, tai įspūdis geras, toks jausmas, kad pats atsiduri įvykių sūkuryje. Uarzazate buvo filmuota garsių filmų scenos, tokių kaip „Lawrence d‘Arabie“, „Patton“, „Le Legionnaire“, „Cleopatra“, „Gladiator“, „Spy Games“, „Babel“, „Prince of Persia“, „Kingdom of Heaven“ ir daugelis kitų gerai žinomų filmų. Apsižvalge, pasifotografavę, pasifilmavę šokam į automobilius ir lekiam dykuma pamatyti „Kingdom of Heaven“ filmo pilies. Čia turėjo būti vakarykštis bivakas, būtų buve tikrai įspūdinga nakvynė. Su Amberiais padarėm bendra foto ir tolyn į kelią. Buvome pasiruošė nutrukusiomis galvomis lėkti toliau bekele. Lėkėm žvirkeliais, serpantinai, kirtom išdžiuvusių ūpių vagas. Suradome oazę, pametėme vieną Amberių ekipažą, kurį vėliau vėl susitikome po valandos kelio. Nusimatė smagi ir turininga diena vien bekelės vairavimui, nuo starto pavažiavus apie 3 valandas nutarėme padaryti mini sustojimą. Kolega, Justakas, iš „Amber Adventure A3“ ekipažo pirštu mostelėjo į mūsų FEA‘ja ir sako: Asistemos, pas jus kažkas bėga. Po automobiliu telkšojo bala tepalo, atidarius kapotą, visas varykliaus skyrius buvo pritaškytas tepalų. Ekspromtu nutarėm, kad turbūt leidžia šlanga einanti iš turbynos. Stovim viduryje dykumos, aplinkui žvyras ir kalnai, artimiausias kaimas, jeigu grįzžumėm atgal yra už maždaug 80 kilometrų. Pasitarę nutarėm, kad Amberiai tegul važiuoja toliau etapą, o mes nutraukiam šios dienos maršrutą ir bandom lėtai važiuodami, nekeliant apsukų, kad nesijungtų turbina ieškotis artimiausio miestelio ar kaimo, pro šalį dar pralekia vengrų Land Cruiseris, paklausia ar viskas ok, pamojam ranka, kad ok važiuokit, susitvarkysim patys. Likom vieni, ieškom serviso ar mini dirbtuvių. Po dviejų valandų, lėto važiavimo žvirkeliais atgal, suradome kaimą, buvo apie pirma valanda dienos. Mums pasisekė, kad ir mažas kaimelis, bet turėjo autoservisą, iškart sustojome ir gestais pradėjome rodyti kas yra negerai. Servise dirbo jaunas marokietis, gal kokiu 30 metų amžiaus. Staigiai palindo po automobiliu ir po kelių minučių išlinęs pradėjo rankomis mosikuoti, kad „big problem“. Leido aukšto slėgio tepalo varinis vamzdelis einantis iš variklio bloko į karterį. Šiaip ne taip, supuolus net dviem marokiečiams ir su mūsų pagalba, vamzdelis buvo išoperuotas iš automobilio. Mikro skylutė ties lenkimu, marokietis staigiai čiupo dviratį ir išmynė ieškoti kas galėtų suvyrinti. Po gero pusvalandžio sugrįžo su sutaisytu vamzdeliu. Atėjo pietų ir maldos metas, pamojo, parodė į burną ir dingo nepilnai valandai. Mes taip pat buvome dar be pietų, tai pasinaudojome proga ir serviso atmosferoje pasigaminome kuklius pietus iš tos pačios šernienos, kaip ir vakar. Kol laukėm sugrįžtant serviso darbuotojams atvaževo vietinis senolis, pasitikrinti automobilio, senolis būvo tokio amžiaus, kad dar dinozaurus matęs, bet už vairo. Nesugebejo pataikyti ant apžiūrų duobės ir automobilis tiesiogine žodžio prasme įkrito, trys ratai ant žemės, vienas duobėje, automobilis kaba, durelės užstrigusios - neatsidaro, vos sulaikėme juoką. Pasirodžius serviso darbuotojams, visi keturi griebeme automobilį, pakėleme ir išstumėmė iš duobės, diedokas buvo laimingas, turbūt labiau laimingesnis, negu kai Marokas atgavo nepriklausomybę. Pasimojavome, pasidėkojome ir kibome į darbus padėti mechanikams sumontuoti tepalo vamzdelį atgal. Kiek skoloje – paklausėm. Pradėjo gūščioti pečiai, suprask, kad nieko. Sakau, mes taip negalim, sakyk kiek reikia, juk sugaišai tris valandas. Nulupo visą šimtą dirhamų (apie 8 eurus), dovanų dar palikome savo atributikos, marškinėlius su mūsų logo, bei metalinį peiliuką-raktų komplektą ir išdūmėmė tiesiausiu keliu link finišo.

 

Vėl nuotykiai, kaip sakant bėda po vieną nevaikšto, horizonte jau leidosi saulė ir likus apie 50 kilometrų iki etapo pabaigos Tafrute, prietaisų skydelyje įtartinai pradėjo kristi tepalo slėgio rodyklė. Sustojome. Po truputi kapsėjo tepalo lašai, iš to pačio vamzdelio. Marokas mechanikų ir auksarankių valstybė, kaimuose ant kiekvieno kampo dirbtuvės, tad pasiekus Tafrutą sustojome artimiausiame servise. Rimta komanda susibūrus, jaunuolis, gal kokių 15 metų amžiaus ir šešiašdešimties sulaukęs diedokas, abu arbaiškai ir prancūziškai šnekantys. Angliškai nei žodžio, bandome išaiškinto ko mums reikia, ir kur bėda – nesupranta. Naudojames google translate, verčiame iš anglų į prancūzų, iš anglų į arabų – nesupranta. Aplinkui nei vieno vietinio, kuris mokėtų nors vieną žodį anglu kalba. Bandome aiškinti le motor le pipe, le kaput... Bergždžias reikalas. Palendu po mašina, įkišu rankas ir rodau kur bėda, nežiūri, neklauso, juk senam asui, kažkoks pienburnis baltaodis nepaaiškins kaip reikia dirbti. Ir prasideda, pradžioje nuimamas ratas, tada išleidžiamas vairo stiprintuvo skystis, nuimamos variklio apsaugos, atjungiami stabdžiai.... temsta, aplinkui nei gyvos dvasios, per garsekalbius girdisi kvietimas maldai, atsmosfera kaip iš teroristinių filmų, o Toyota vis ardoma. Po poros valandų bergždžio susikalbėjimo ir marokietiško profesionalumo rodymo, šiaip ne taip išimamas vamzdelis, ir vyr. mechanikas patenkinta veido mina rodo į problemą, vą ką radau iš jo minos galima suprasti. Taip, kapitone akivaizdusis, tu šaunuolis – mintyse pagalvojau. Šale mūsų naujoje serviso buvo įsikūrusios automobilių špakliavimo ir virinimo dirbtuvės, suvirintojas apžiūrėjęs vamzdelį nustatė, kad prieš tai suvirinimo vietoje buvo per daug šlako, to pasekoje vamzdelis ties jungtimi prie bloko gerai neprisipaudė. Viską nušlifavo ir suvyrino iš naujo. Į servisą atvažiavome apie aštuonioliktą valandą, jau po dvidešimtos valandos. Buvome davę litrą vairo stiprintuvo skysčio ir tepalo, kad pripildytų, aišku kol automobilį surinkinėjo viską išvertė ir išliejo ant žemės, mūsų Toyotą pagirdė marokietiškais tepalais. Dvidešimt antrą valandą Toyota buvo surinkta, nulupo 500 dirhamų, jaunąjam mechanikui padovanojom futbolo kamuolį, sakom eik geriau spardyt, negu pas seną žiežulą degraduok, vaikis apsidžiaugė. Vos tik spėjom atsiskaityti, nespėjus nei mirktelti, visi išdūmė namo. Užsikūrtėme FEA‘ją, už vairo aš, spaudžiu stabdžius, kieti, nebeturime stabdžių. Šiaip ne taip dariedėjome iki viešbučio ir pradėjom ieškoti problemos, mūsų auksarankai, beardydami automobilį atjungė vakumo šlangas ir pamiršo jas prijungti, susitvarkėme patys.

 

Viešbutyje sutinkame Justiną, Tautvydą, Edviną ir Kęstą iš „Bison“ komandos važiuojančios su dviem E klasės Mercedes, paskutinį kartą juos matėme Budapešte, Mindaugą su Kasparu iš „Lukrida LT“, bei Arūną su Tadu iš sportinio Passato „MP Racing“ , pasilabinam su visais ir su Gyčiu išeiname ieškoti vakarienės, Amberiai dar nepasiekė miestelio, važiuoja bekele. Tafruto centre susirandame dydžiausią „skylę“ kokią įmanoma rasti, neprašovėm, pasirodo tai tradicinės berberų virtuvės restoranas. Čia valgėme pačius skaniausius tadžinus visos kelionės metu, neapsakomo skonio, su daug daržovių ir prieskonių, skaniai apskrudinti. Bevalgant prie mūsų prisėda maurai (ne tie maurai kur ant automobilio prilimpa, bet tie kur gyvena Mauritanijoje ir limpa prie turistų). Sidabro prekeiviai, keliauja iš Mauritanijos po Maroko turgus ir pardavinėja dirbinius. Labai įkyrūs, kvietė į svečius pas jų pusbrolį gyvenantį už kampo ir parukyti kaljano, atsisakėme, atrodė baisiai ir susidarėme įspudį, kad už jų vyriškų boubou apdarų laiko paruoštą peilį, gražia forma juos pasiuntėme ir atsisakėm svetingo kvietimo. Pusė valandos iki vidurnakčio, grįžtam į viešbutį ilsėtis po sunkios dienos, rytoj laukia paskutinė diena Maroke.

 

20180117_073034-01.jpeg

 

20180117_073129-01.jpeg

 

20180117_073248-01.jpeg

 

20180117_073537-01.jpeg

 

20180117_073832-01.jpeg

 

20180117_075314-01.jpeg

 

20180117_075614-01.jpeg

 

20180117_075747-01.jpeg

 

20180117_080952-01.jpeg

 

20180117_083256-01.jpeg

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

STAGE 4. Tafrutas – Al Ajunas. 620 km

Po vakarykščių gedimų nusprendėme Toyotos “neprievartauti” ir važiuoti vieniems tiesiausiu maršrutu pakrante iki Al Ajuno esančio Vakarų Sacharoje. Iš Tafruto link pakrantės pajudėjome apie aštuntą valandą ryto. Kalnuotas maršrutas per serpantinus po truputi virto į monatonišką tiesių kelią einantį palei vandenyna, kas kelis kilometrus būdavo matyti šelstančios bangos. Temperatūra nedžiugino, buvo apie 12 laipsnių šilumos. Pasiekėme Mirlefto miestelį, sustojome kavos, begeriant kavą marokietiškoje kavinukėje prie mūsų prisijungė karolis, Mindaugas ir Algirdas iš “Black hole” komandos, jie su sportiniu Nissan Patrol GR, vieninteliai iš lietuvių, važiuoja “Race” kategorijoje, persimetus pora žodžių išdūmėmė pakrante iki sekančio waypoint’o – legzira paplūdymio esančio šale Sidi Ifni kurortinio miestelio. Pavėlavome trimis metais, mat 2015 metai didžiają arką esančia paplūdymyje sugriovė bangos, likusi tik mažoji. Bet vaizdas kerintis, pasivaikščiojome, padarėme nuotraukų, pabendravome su švedų pora, jie labia nustebo, kad mes automobiliu atvažiavome iš Baltijos šalių. Diena ėjo sklandžiai, Toyota neskleidė jokių ligos simptomų, judėjome monotonišku keliu tolyn – į vakarų Sacharą. Pakeliui aplenkėme kroatų ekipažą su Tesla X. Garsioji Tesla, aprašyta žiniasklaidos ir įrašyta į rekordų knygą, kaip pirmasis elektrinis automobilis atkeliavęs iš Europos iki Gambijos. Na viskas skamba gražiai ir pompastiškai, tik niekur neminimas pagalbinis automobilis kuris iš paskos vežė dyzelynį generatorių dėl Tesla X pakrovimo. Taip bevažiuojant ir lenkiant kitus dalyvius pasiekėme garsųjį Antuano de Sent Egziuperį miestelį pavadinimu Tarfaja. Šiame miestelyje stove paminklas skirtas rašytojui ir pastatytas muziejus jo vardu (muziejaus negalėjome aplankyti, buvo uždarytas). Būtent čia Antuanas skrisdamas lėktuvu, užėjus smėlio audrai, ir dingo. Miestelis bando sudaryti turistinį įvaizdi, promenados, palmių alejos, suoliukai, spalvotos trinkelės, o kitoje pusėje vaiduokliški namai. Viskas apleista ir apipūstyta smėliu. Maroko viriausybė nusprendė okupuotoja Vakarų Sacharoje ir netoli jos pristatyti miestų ir įkurdinti marokiečius, kad lengviau būtų kontroliuoti teritorijas, bet mūsiau niekas nenori keltis. Al Ajuno mieste pamatysime dar didesnį vaiduoklių miestą, su didžiuliais apleistais viešbučių kompleksais ir kariniais daliniais. Papietaujame, pavalgome vietinių stintų ir jūrų gerybių mišinio ir patraukiame link Al Ajuno pakeliui aplankydami apleistus laivus užplaukusius ant sėklumos ir paliktus rudyti. Kuo arčiau okupuotos teritorijos tuo dažniau būdavome stabdomi postuose ir prašomi duoti Fiche. Ne, ne žuvies, toks popieriukas kuriame surašyti visi tavo duomenys, kad nereikėtų kaskart rodyti paso ir gaišti laiko, tiesiog paduodi lapuką, mažą prezentą ir tolyn. Po truputi temsta, važiuojame apypustytu keliu, gelbsti papildomos šviesos. Apie dvidešimtą valandą pasiekiame oficialų viešbutį, grandiozinio dydžio, marmurinėmis grindimis, kolonomis, didžiuliu baseinu pilnu žalio vandens, visa aplinka apleista, toks jausmas, kad šiame viešbutyje tik apsistoje kas met vykstantys ralio dalyviai, maisto nėra, artimiausia vieta kurioje galėtumėm kažką užkasti, tai Al Ajūno oro uostas. Susitinkame Arūna su Tada, šalia savo skrajojančio Passato bando gamintis vakarienę, turi srieginį degiklį ir Campingaz dujų balionus, kurie tarpusavyje netinka, prašo iš mūsų pasiskolinti įrangą. Juokas, juokais, bet paaiškėja, kad pas mus irgi srieginis degiklis, o balionai su Campingaz pajungimu… Mes irgi būsime be vakarienės, arba teks valgyti vėl šernienos konservus. Pašnekėję, pasijuokę vieni iš kitų einame miegoti. Rytojaus tikslas kuo ankščiau atsikelti, palikti visus ekipažus miegančius ir kuo ankščiau pasiekti Dahlą – kaitininkų rojų, kolega Gytis nori visa dieną skirti kaitavimui. 20180118_085715-01.jpeg
20180118_090203-01.jpeg
20180118_094830-01.jpeg
20180118_095046-01.jpeg
20180118_100758-01.jpeg
20180118_100820-01.jpeg
20180118_100820-02.jpeg
20180118_100837-01.jpeg
20180118_100940-01.jpeg
 

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

STAGE #5. Al Ajunas - Dahla. 510 km

 

Šešios valandos ryto, mes jau kelyje, su vėjaliu lekiam tiesiu keliu per smėlynus Dahlos link. Daug nenulėkėme, pirmame poste mus jau stabdo ir taip visa kelią, nes važiavome pirmi, visiems labia įdomu kas čia per ralis ir kiek bus automobilių, išgirdus, kad jų laukia dienos bėgyje apie 150 mašinų su tokiais pat žiopliais kaip mes, trina rankas – pasilabdaraus. Pakėlėse smėlis, nedideli kauburai, ganosi kupranugariai ir taip visus 500 kilometrų. Gan nuobodu, šiandien už vairo aš (tik įvažiavus į Maroką, nutarėme vairu keistis etapais, kas dieną), kolega ruošia jėgas kaitui. Likus apie 60 kilometrų iki Dahlos vaizdas kardinaliai pasikeičia, smėlis tampa akinančio baltumo, įspūdingos kopos, vaizdai primena Kuršių Neriją, tik be medžių. Dahloje apsistojame officialeme viešbutyje, atvykome apie dvyliktą valandą dienos, ir pirmą kartą Afrikoje, įšokam į šortus ir šlepetes, šiame pusiasalyje net 26 laipsniai šilumos. Pasikeitę garderobą lekiam į kaitavimo vietą, Gytis liks kaituoti, o mano misija surasti Dahloje arba naują degiklį, arba kitus balionus.

 

Kadangi visa dieną maluosi pirmyn, atgal po Dahlą, policija postuose jau nebestabdo, tušinukų gavo užtektinai. Susirandu miestelio centra, priparkuoju Toyotą ir į paieškas. Turgus primena tokius pat kaip Turkijoje, Egipte, Tunise, kurotinėse vietose, tik čia viskas kitaip, nieks nesikabinėja, nešaukia “Hello, My friend, 5 dollars”. Pavaikščiojus gerą pusvalandį nepavyksta nieko surasti. Susirandu vietinį dieduką kalbantį angliškai, pasiūlau prezentą ir paaiškinu problem. Nuveda į vietinę parduotuvę kurioje turi mažo tipo Campinggaz degiklį ir vieną mažą balionėlį. Prašo 30 eurų, sakau “Sorry My friend, no money” ir parodau, kad turiu maianais dvigubai didesnį balioną, apsidžiaugė, kad daug dujų ir geranoriškai sutiko pamainyti. Aišku jaučiausiu vistiek apgautas, nes taip paprastai Afrikoje niekas nevyksta, tik nežinojau kurioje vietoje mane išdūrė, todėl galvos labai neskaudėjo. Turiu mažą degiklį ir vieną balioną, bent jau porą vakareinių Mauritanijos bivakuose pasigaminsim. Viską susipakuoju ir patraukiu link automobilio, važiuosiu į viešbutį.

Nespėjus sustoti viešbučio aikštelėje, iškart prisitato vietinis jaunuolis. Tikras vietinis, už kelnių slapta užsikišęs Vakarų Sachariečio pasą, kokių 30 metų amžiaus, reta barzda ir ūsais, tik pradėjusia kaltis ir siūlo viskuo padėti, ko tik reikia, nes tiek jis čia visus pažįsta, tiek jį. Vėl išdėstau savo problemą. Jaunuolis, kurio vardo nepamenu, pasisiūlo pagelbėti ir prisipažįsta, kad dirba žvejybiniuose lietuvių laivuose, gerai žino lietuvius irk as galėtų turėti balionų. Paprašau, kad subegiotų, atneštų kitus balionus ir pasikeisime. Išlekia. Po gero pusvalandžio visas uždūsęs parlekia, sako – reikia balionų, duok balionus, nunešiu pakeisiu ir grįšiu. Mintyse galvoju, jo duosiu balionus dingsi, tiek ir tematysiu. Na aišku tu trijų likusių balionų vertė Lietuvoje kokių 15 eur maksimum. Nepasimetu, sakau palik ką nors kaip užstatą. Vakarietis net nedvėjodamas ištraukė iš kišenės Samsung S3, vakarietišką pasą, marokietišką pasą, bei jurinį pasą – this is everything what I have – ir dingo su balionais. Lūkuriuoju, telefonas vis skamba, numetu, ir po gerų dvidešiemties minučių Vakarietis grįžta, su mano balionais. Problem, sako, niekas nenori keisti, nes neturi tokių degiklių, bet radau kur galima nusipirkti gera kaina mažus balionus, follow me. Mintyse vėl, jo, nueisiu už kampo ir grįšiu be pinigų, jei išvis grįšiu. Kad ir mintys dvejopos, vistiek nusprendžiu leistis į aventiurą, pakeliui sutinku visus 7 amberius, sakau – vyrai varom kartu – atsisakė, turbūt išsigando. Na nieko, pasitariam, kad jeigu negrįšiu už 10 minučių eitų ieškoti. Patraukėm senamiesčio link, vinguotomis siauromis gatvelėmis, paėjus kokius 2 kilometrus pasiekėme parduotuvėlę. Viskas ok, nusipirkau balionus, tikrai žema kaina. Grįžtant atgal vakariečiui pasiūliau pinigų už pagalbą – asisakė. Sako: man nereikia pinigų, pinigai yra beverčiai, bet jeigu turi alkoholio paimsiu. Alkoholio nedaviau. Gerasis vakarietis užsiminė, kad dirbdamas laivuose su europiečiais, tame tarpe ir lietuviais, daro mainus, jis jiem “žolės”, “hašo”, o jie – stipriųjų spiritinių gėrimų. Taip ir verda gyvenimėlis, nes čia alkoholis kainuoja vietiniams tris kart brangiau, turistams dar kart trys.

 

Taip ir praėjo vakaras, beieškant dujų. Metas pasiimti kolegą po kaitavimo ir ieškotis vakarienės. Nutarėme išbandyti garsiuosiu kupranugarių mėsainius (Camel Burgers). Susiradome vietinį, prasmirdusį kioskelį šale judrios gatvės. Sąlygos aišku antisanitarinės, bet buvo savotiškai skanu. Skrandžiai liko patenkinti, o mes irgi išgyvenome. Metas ilsėtis, ryt laukia naujas etapas.

 

20180119_073728-01.jpeg

 

20180119_082012-01.jpeg

 

20180119_082127-01.jpeg

 

20180119_083813-01.jpeg

 

20180119_084744-01.jpeg

 

20180119_092143-01.jpeg

 

20180119_102642-01.jpeg

 

20180119_102801-01.jpeg

 

20180119_103820-01.jpeg

 

20180119_103823-01.jpeg

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

STAGE #6. Dahla – Bon Lanuaras. 400 km

 

Paskutinė diena Vakarų Sacharoje, šiandien laukia sienos kirtimas, įvažiavimas į mažąjį pragarą – Mauritaniją. Tarp Vakarų Sacharos ir Mauritanijos driekiasi niekeno žemė, tiesiogine ta žodžio prasme niekeno, ji kontroliuojama jungtinių tautų. Šioje teritorijoje pilna visokio plauko veikėjų, bei visa teritorija atrodo kaip didelis autolaužynas. Į Mauritaniją, kaip ir kitas Afrikos šalis yra draudžiama importuoti senesnius automobilius kaip 7 metai (berods 7 m, ar kažkas panašaus), todėl niekeno žemė puiki vieta suvežti seną techniką ir ja ten ardyti, bei importuoti devėtas dalis. Iš Dahlos papajudame visi kartu, Amber ekipažai, bei Lukrida, tenka išvykti dar neprašvitus, nes pasienis atsidaro apie 9 val. ryto ir reikėtų ten būti kuo ankščiau, kad sklandžiai ir greitai įvyktų visa procedūrą. Kertame ekvatoriaus juostą (tropic of cencer), prie garsiojo ryboženklio žyminčio šią juostą netenka nusifotografuoti, nes dar aklinai tamsu. Vos prašvitus privažiuojame paskutinę degalinę ir parduotuvę esančia Vakarų Sacharoje, užsipilame kuro, (nes Mauritanijoje striuka, būtent tame maršrute kuriuo važiuosime, degalinių nerasta) išleidžiame paskutinius dirhamus. Degalinėje sutinkame Africa Eco Race palaikymo komandų automobilius, kurie jau juda atgal į europą po ralio. Nors ir esame toje žemyno dalyje, kur jau turėtų būti šilta, bet vėjas ledinis ir milžiniškas, pūsto smėlį, turbūt tai ženklai, kad neužilgo pateksime į mažąjį pragarą – Mauritaniją.  Siena, chaosas, pilna sunkvežimių ir visokių „delavarų“. Iš dėdžių stovinčių šale išvykymo vartų iš maroko pasiimame baltus popieriukus – Fiche D‘embarquement. Juos užpildome ir laukiame kol praleis pro vartus ir pateksime į pasienį. Vartai atsidaro, muitininkams paduodame baltus lapelius ir savo dokumnetus, patenkame į buferinę zoną, vėl laukiame savo eilės, kad galėtumėm deklaruoti automobilį, kad paliekamę šalį su ta pačia trasnporto priemone kuria ir įvažiavome. Maždaug per valandą susitvarkome dokumentus ir patenkame į niekeno žemę. Niekeno žemė – teritorija niekam nepriklausanti, kurią kontroliuoja jungtinės tautos, ši žemė driekiasi tarp Vakarų Sacharos (Okupuotos Maroko) ir Mauritanijos. Teritorijos plotas vietomis nuo 6 km iki 40 km. Tik įkėlus pirmus du ratus į šią teritoriją apspinta visokie „piratai“ siulantys keistis pinigus, ką nors pirkti ir t.t. Važiuojame uždarytais langais, mojuojame, kad nieko nereikia, Toyota aplimpa dvikojais padarais, kariasi ant mašinos, lipa ant slenksčių, mojuoja banknotais, rodo visokius vieno piršto gestus. Į nieką nekreipiame dėmesio ir judame lėtai, vinguotais smėlynais, kur matosi provežės, nes nuklysti nelabai saugu, teritorijoje dar yra likę minų. Aplink vaizdai kraupokai, smėlis, vėjas ir automobilių laužynas. Kaikurie palikti ir išardyti, kaikurie sudegę. Tolumoje matosi jungtinių tautų visureigiai, paskutiniu laikotarpiu čia jų nemažai. Prieš geras dvi savaites, kai vyko Africa Eco Race varžybos, ši teritorija dvi paras buvo uždaryta, nes kilo kažkokie propogandiniai neramumai. Bevažiuojant minu lauku pamatėme Mauritanijos sieną, tiksliau postą. Įvažiavimas į Mauritaniją vyko sklandžiau ni manėme, užteko pasakyti tik automobilio numerius ir pavardes, muitininkai užsižymėjo saraše ir liepė nesustojant važiuoti iki pirmo bivako Mauritanijoje, kuriame lauks muitininkai ir tenai susidėsime vizas, dar kartą pakartojo, kad niekur nestotumę, ir tiesiu taikymų į stovyklą. Mes jau Maurų žemėje. Prasidėjo smėlio audra, kuri tęsėsi visą laiką kol buvome šiose žemėse. Telefono ryšio nėra, pirmoji šalis, kurioje neveikia Omnitel (nors ir buvo deklaruota, kad turėsime ryšį). Tik pravažiavus sienos kirtimą, susotojeme ir laukiame visų kitų ekipažų. Vaizdai aplink kerintys, vien smėlis, kopos, juodas asfaltas vietomis apipustytas smėliu, pakelėse palikti – išrinkti automobiliai. Šiandien mūsų laukia bivakas viduryje dykumos, kuriame pirmą kartą susirinks visi ekipažai, įskaitant ir 10 lietuvių komandų. Pavažiavus apie 80 km nuo sienos, sukame į bekelę, taip rodo navigacija pagal koordinates, nuo kelio nutolstame apie 20 km ir mes jau vietoje, diena dar tik įpusėjusi, prisipirpkuojame Toyotą prie kitų lietuvių ekipažų, pradedame statytis palapines ir eisime pas muitinunkus susitvarkyti dokumentų. Šiemet organizatoriai pasistengė, kad nereikėtų sudaryti spūsčių ir gaišti ant sienos, visa muitinė su didžiule palapine, kondicionuojama viduje ir visais kompiuteriais persikėlė į mūsų bivaką. Palapinėje pasidarome vizas, susištampuojame pasus, mes jau oficialiai Mauritanijoje. Bivaką saugo ginkluota kulkosvaidžiai Mauritanijos kariuomenė, vaizdai aplinkui keriantys, kopos ir horizonte nieko nėra tik smėlis... Įkurus stovyklą pradedame gamintis vakarienę ir degustuoti alkoholinius gėrimus atsivežtus iš Lietuvos. Mauritanijoje visiškai uždraustas alkoholis, net ir jo įvežimas griežtai kontroliuojamas, už pora butelių gali atsidurti kalėjime, o už didelį kiekį gręsia net galvos nukirtimas. Mums pavyko, niekas netikrino. Bevelagant, bedegustuojant, bepramogaujant su snieglentėmis ant smėlio atėjo ir vakaras, vakarėlis tikrai buvo smagus. Rytoj laukia dar diesni nuotykiai, ryt komandos išsiskirs, kas važiuoja „Race“ kategorijoje suks į Mauritanijos rytus link Ataro, o visi kiti į vakarus – link paplūdymio.

 

20180120_073648-02.jpeg

 

20180120_081154-01.jpeg

 

20180120_090830-01.jpeg

 

20180120_093211-01.jpeg

 

20180120_111640-01.jpeg

 

20180120_111806-01.jpeg

 

20180120_111811-01.jpeg

 

20180120_111818-01.jpeg

 

20180120_113031-01.jpeg

Nuoroda į pranešimą
Dalintis kituose puslapiuose

Susikurkite paskyrą arba prisijunkite, jei norite komentuoti

Komentuoti gali tik registruoti nariai

Susikurkite paskyrą

Prisijunkite prie mūsų bendruomenės.

Užsiregistruoti

Prisijungti

Turite paskyrą? Prisijunkite.

Prisijunkite dabar

×
×
  • Pasirinkite naujai kuriamo turinio tipą...

Svarbi informacija

By using this site, you agree to our Terms of Use.